tekstai: Hokkaido salos urvuose rastuose kapuose pastebėti įdomūs piešiniai, datuojami 2000 metų pr. Kr. Viename jų vaizduojamas žmogus su dideliu papuošalu ant galvos, veikiausiai karalius ar genties vadas. Pakeltomis rankomis jis sveikina 7 apvalius rutulius, skrendančius aukštai virš jo.
Antras piešinys tokio pat amžiaus kaip ir pirmas. Šešios figūros stovi viena paskui kitą, keturios jų susikibusios rankomis, o kiti du, matyt, susijaudinę rodo į dangų. Virš jų pavaizduota stilizuota spiralė. Neaišku, kas piešinyje vaizduojama. Spėliojama, kad tai gali būti dievų iš kosmoso atvykimo scena. Dievai į Žemę atvyko spiralės formos keliu.
Visais laikais japonijos salų gyventojai domėjosi paslaptingais reiškiniais, šviesomis ir objektais danguje. Kaip ir senovės Kinijoje, tokių reiškinių aiškinimų randama mituose apie drakonus. Šiame krašte yra daugybė legendų, kuriose pasakojama apie būtybes, gyvenančias ne Žemėje.

Samdomo žudiko peilis




(10 Foto) internetinėje parduotuvėje aptikau parduodamą originalų žudiko peilį, su dviem šaudymui skirtais prietaisais.
Kaina - "tik" 6000 dolerių.

Rinkiniai: Pasiutligė – mirtina liga, jei tik jos nepradedama gydyti išsyk. Kasmet pasaulyje ji nusineša 55 tūkst. žmonių gyvybių.
Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog Amazonės upės apylinkėse gyvenančios izoliuotos Peru genties indėnai pasižymi natūraliu imunitetu pasiutligei – jiems skiepytis nuo pasiutligės nereikia.
Tyrimų rezultatai rodo, jog vidutiniškai vienas iš 15 atokiame plytinčiame Peru Amazonės regione gyvenančių žmonių niekad nebuvo skiepyti nuo pasiutligės, tačiau jų organizmai pasižymi atsparumu šiam mirtinam virusui. Kaip jiems tai pavyksta? Nuo civilizacijos atsiskyrusiems Peru čiabuviams imunitetą pasiutligės virusui „dovanoja“ šikšnosparniai-vampyrai.

Nuošaliame budistų vienuolyne aptiktas slaptas ateivio kapaKraupių įspūdžių patyrė vienas keliautojas, kurį 1920 metais likimas nubloškė į įžymų mongolų vienuolyną. Papasakoti nuotykiai tapo žinomi tik laimingo atsitiktinumo dėka. Žmogus, kuriam visa tai nutiko, netrukus pradingo, jo niekas daugiau nematė; Jis pasislėpė, savo košmariškus nuotykius papasakojęs vienam tėvynainiui, o šis grįžęs į JAV juos išspausdino „Adventure” žurnale.

Amerikietis nuotykių ieškotojas Džonas Spenceris (John Spencer) praūžus Pirmajam pasauliniam karui gyveno Kinijoje. Jis prekiavo uždraustomis prekėmis: ginklais ir narkotikais. Būtent dėl to pavojingo verslo Mandžiūrijoje jis turėjo skubiai bėgti. Išvyko pėsčiomis. Po varginančios kelionės po pavojingas vietoves pasiekė Mongoliją. Išsekintas bado, kankinamas aukštos temperatūros jis neteko sąmonės.

Vis dėlto Dž. Spenceriui pasisekė. Jį pusgyvį surado pro šalį traukiantys budistų vienuoliai ir nunešė į Tuerino lamaistų vienuolyną. Čia jį slaugė. Dž. Spenceris atsigavo, nors iš jo buvo likęs tik šešėlis.

Tuo pat metu pamaldūs vienuoliai sulaukė dar vieno svečio iš Jungtinių Valstijų. Tai buvo amerikietis prekiautojas Viljamas Tompsonas (William Thompson). Šis ilgiau viešėjo vienuolyne, mat žavėjosi Rytų religijomis. Sutikęs atsigavusį Dž. Spencerį, su entuziazmu pasakojo apie vienuolyną. Nuotykių ieškotojas ėmė domėtis naująja buveine, niekas nebegalėjo jo sulaikyti lovoje.

flirtasKas tai yra moters flirtas? Dauguma vyrų nesugeba rasti konkretaus paaiškinimo. O taip yra todėl, kad į moterišką flirtą vyrai reaguoja pasąmonėje. Flirtuodama su vyru, moteris nesako tiesiai, kad vyras jai patinka, bet leidžia tai suprasti užuominomis, įvairiais gestais, bei žvilgsniais. Flirtas– tai subtilus moters žaidimas be taisyklių, kurio pagalba moteris parodo vyrui, kad jis jai yra įdomus ir norėtų susipažinti artimiau..

Tai menas, kurį turi mokėti kiekviena mergina, nes jo pagalba nekaltai ar atvirai galima „pastumti“ santykius norima kryptimi. Teisingai flirtuoti (ir apskritai flirtuoti) moka labai mažai moterų. Moteris, išmananti tokį meną, niekada nebus vieniša ir visada turės daug gerbėjų. Kaip teisingai flirtuoti? Duosime keletą patarimų.

Tikėkite tuo, kad jūs nuostabaus grožio

Kuomet žmogus yra įsitempęs, tai jaučiasi jo balse, gestuose, veido išraiškoje. Jeigu būsite įsitempusi, tai jums nepadės. Kad ir kaip juokingai ar protingai kalbėsite, tai nepatrauks vyro ir nesukels tinkamos reakcijos. Turbūt yra tekę stebėti vaizdą, kuomet paprasta, neturinti jokių stebuklingų talentų, mergina atsiduria vyrų dėmesio centre ir net nežino, kur pabėgti nuo ją supančių gerbėjų. O jūs- šaunuolė,gražuolė liekate nepastebėta. Kodėl? Todėl, kad pasitikinti savimi moteris visuomet traukdavo ir trauks vyrų dėmesį.

Vienuolika slaptų vietelių ant moters kūnoMes visi žinome, kurias moterų kūno dalis vyrai dažniausiai tyrinėja, tačiau egzistuoja ne tik makštis, krūtys ir sėdmenys. Nervinių galūnių daugiausia yra tose srityse, tačiau moteris turi malonumo jutiklius visame savo kūne. Liečiant šias "apleistas" vietas glamonių ir sekso metu, arba tiesiog suteikiant jai tam tikrą malonumą po sunkios darbo dienos, tikrai uždirbs jums keletą taškų.

Plaukai

Savo spalvingos išvaizdos palaikymas nėra vienintelė priežastis, kodėl moterys taip dažnai eina pas kirpėją. Plovimo, kirpimo, dažymo ir stiliaus formavimo procesas gali būti gana raminantis. Perbėgimas rankomis per jos plaukus, patikimas būdas užsitikinti, kad jos stuburu žemyn nubėgs malonus šiurpuliukas. Leiskite savo pirštams masažuoti ratu nuo smilkinių link kaklo ir ji bus jūsų rankose.

Žiaurioji PsichologijaNorėdami išsiaiškinti įvairias žmonių emocijas, būsenas, pojūčius psichologai imasi eksperimentuoti su gyvūnais, o kartais net ir su žmonėmis. Nors tokie eksperimentai rengiami kilniais tikslais, ne visuomet jie būna sėkmingi, o kartais ilgam palieka pėdsaką eksperimento dalyvių sąmonėje.
Žinoma, dažniausiai apie blogai pasibaigusius eksperimentus daug nekalbama ir stengiamasi nenusisekusius faktus nutylėti. Taip elgiamasi saugumo sumetimais, kad visuomenė nesužinotų apie eksperimentus ir nepasmerktų juos vykdžiusių psichologų. Net ir geriausiai slepiami eksperimentai neretai patenka į viešumą.

Stenfordo eksperimentas

1971 metais eksperimentas su “dirbtiniu kalėjimu” nebuvo sumanytas kaip neetiškas arba žalojantis jo dalyvių psichiką, tačiau šio tyrimo rezultatai visuomenei sukėlė šoką. Garsus psichologijos profesorius Filipas Zimbardo nusprendė ištirti individų, gyvenančių netipiškomis sąlygomis bei priverstų atlikti belaisvių ir prižiūrėtojų vaidmenis, elgesį ir socialines normas.

Prakeiksmą nešanti Havajų lava


Havajai yra viena geriausių vietų pasaulyje praleisti atostogoms, tačiau turistai turėtų būti atsargūs su suvenyrais parsigabentais iš šios nuostabios šalies. Pasak vietinių legendų ir prietarų, tuos kurie namo parsigabena lavos akmenis ištiks nelaimės ir bėdos. Per daugelį metų buvo pranešta daugybė pranešimų apie nelaimėlius kuriuos ištiko didžiulės nelaimės po to kai po savo atostogų jie parsigabeno Pelės ugnikalnio lavos akmenis iš Havajų.

Lietuvių tautos mistinės būtybės
Mūsų protėviai žinojo, kad egzistuoja vandens, kalnų ir vėjo dvasios, undinės, nimfos, elfai, miškiniai, ugnies deivė Gabija, nykštukai ir kiti keisti gamtos padarėliai, jie buvo jų gyvenimo dalis. Su tais gamtos kūrinukais, dvasiomis bei su jais siejamais reiškiniais mūsų protėviai stengdavosi sutarti, siekė gyventi harmonijoje.
Dabar tapome labai išdidūs, reikalaujame įrodymų, kad jie egzistuoja, teigiame, kad jie – nesąmonė ir prietarai. Bet… jei yra pavadinimas, yra ir reiškinys. Jei kas nors yra įvardytas, jis egzistuoja ir mus veikia. Jei egzistuoja žmogui nesuvokiamų ir nepaaiškinamų reiškinių, juos sukelti gali ir undinės, ir nimfos, ir kiti padarai, tik gal jie kitaip vadinami. Šios dvasios egzistuoja ir veikia mūsų gyvenimą. Nesakau, kad joms turime melstis, bet jas gerbti reikia.

Ateiviai - dažni Tibeto svečiai

Belgų misionierius jėzuitas Albertas d’Orvilis (Albert d’Orville) XVII amžiuje buvo pirmasis europietis, keliavęs po Tibetą. Išlikusiame jo kelionės dienoraštyje randame tokių įdomių pastebėjimų:
„1661 metų lapkritis. Mano dėmesį patraukė kažkas judantis danguje. Iš pradžių pamaniau, kad tai man nežinomas paukštis. Kai tas daiktas priartėjo, pamačiau, kad jis dvigubos kiniškos skrybėlės formos. Jis judėjo tyliai sukdamasis, lyg jį būtų nešęs nematomas vėjo gūsis. Tai, be abejo, buvo stebuklas ar kerai. Tas daiktas skrido virš miesto (Lhasos) taip, lyg būtų norėjęs, kad jį pastebėtų. Apskrido du ratus, paskiau jį apgaubė rūkas, nors ir kaip stengiausi, jo neįžiūrėjau.

Prakeikti vudu ritualai



Kraujo duoklė, narkotinio svaigulio transas, sugrąžinimas iš mirties pasaulio, dievų kerštas…
Tokias niūrias ritualines apeigas pradėjo afrikiečiai vergai, parplukdyti iš gimtinės Afrikos į Haičio salą.
Iki pat mūsų dienų išliko grupelė šio tikėjimo propaguotojų.
Šis kraupus tikėjimas – vudu.

Kas vyksta mirties akimirką ir truputį po josVienas įdomiausių persikėlimo iš vieno gyvenimo į kitą pavyzdžių aprašytas Amonio Bordžijos knygoje „Gyvenimas nematomame pasaulyje”. Autorius sako rėmęsis dvasių pranešimais, gautais Romos kataliko kunigo monsinjoro Roberto Bensono, kuris mirė 1914 m. Jie buvo perduoti Bordžijai nesąmoningo rašymo metodu. Tokio proceso metu dvasinė būtybė vedžioja mediumo ranką ar pasirinktą ryšio subjektą, kai šie yra perkeistos sąmonės būsenoje ir verčia juos užrašyti mintis ar pranešimus, kuriuos vadovas pageidauja perteikti. Rašymas vyksta automatiškai,
iš to ir susidarė toks terminas, nors skeptikai pripažįsta, jog šaltinis yra veikiau gili mediumo pasąmonė nei būtybė, egzistuojanti kažkur anapus.
Bensonas pasakoja, kaip prieš mirtį kunigas keletą kartų per dieną patyręs, „jog sklendžia į tolumą ir lengvai grįžta”, pajusdamas atsiskyrimą
nuo kūno. Jo mintys buvusios aiškios. Jis žinojo, jog netrukus mirs, ir troško persikelti. Netikėtai jis pajuto stiprų „poreikį atsikelti”. Jautėsi
taip, tarsi sapnuotų aiškų sapną suvokdamas, kas tuo metu vyksta, bet be fizinio pojūčio. Niekas kas priėjo mirties patalo nepastebėjo, kad jis atsikėlė.
„Pasisukdamas aš tada suvokiau, kas įvyko, – sako jis. – Aš mačiau fizinį kūną, gulintį be gyvybės ženklų lovoje, bet čia buvau aš, tikrasis aš, gyvas ir sveikas”. Kunigas suvokė kambarį ir žmones, nors jame buvo prieblanda. Jis stebėjosi matydamas, jog jo dvasinis kūnas vilki drabužius, tinkamus namų ruošai. Galbūt keisčiausia yra tai, kad Bensonas nesako, jog jautėsi atsiskyręs nuo kūno ir stebėjęs vaizdą iš viršaus, kaip iš esmės liudija kiekvienas, patyręs atsiskyrimo nuo kūno pojūtį, bet sakosi stovėjęs ant grindų. Tačiau, galimas daiktas, jis užmiršo
tai užfiksuoti.

Išmanieji lęšiai jau realybė
Vartotojai jau susipažino su pirmaisiais papildytos realybės žingsniais. Išmaniesiems telefonams skirtos programėlės sugeba pakeisti tikrovę ekrane, tačiau ateityje intervencija į mūsų kasdienybę bus kur kas gilesnė, rašo „Business Insider“.
Rytojus priklauso išmaniems kontaktiniams lęšiams. Bendrovė „Innovega“ kuria „iOptik“ lęšius, kurie kardinaliai pakeis mūsų santykį su regimaja tikrove.
„iOptik“ lęšiai drauge su mus supančios tikrovės vaizdiniais perduos į regėjimo organus ir skaitmeninio pasaulio objektus.

Šešiolikmetė paklydusi praleido mėnesį miškeSutemoms sutirštėjus atsėlina baimė. Ji paralyžiuoja valią, smaugte smaugia. Tamsoje atgyja visa, kas siaubingiausia, apie ką bijai pagalvoti. Iš juodų gelmių išnirę nakties košmarai tampa tikrove. Per tamsą, per pragaru virtusį mišką sliūkina pasiklydusi mergaitė, kuriai į nugarą šnopuoja begalinis siaubas. Ir nėra iš kur laukti pagalbos… Tai iš anotacijos Steveno Kingo romanui.
O 16-metė Nataša Krivaja, gyvenanti Čeliabinsko srityje, iš tikrųjų praleido baimės ir nevilties kupiną mėnesį miške vienui viena. Mergaitė liko gyva, ir tai nuostabu. Ne mažiau nuostabu ir tai, kad ji pasiklydo gerai pažįstamose vietose, kuriose kiekvienas takelis išvaikščiotas skersai išilgai. Apie tokius atvejus paprasti žmonės sako: “Miškinis vedžioja”.

Vampyro gyvenančio tarp mūsų išpažintisKiek istorijų apie mirtingų moterų ir vampyrų meilę mums pripasakojo literatūra ir kinas – nesuskaičiuosi! Įdomiausia, kad tai ne romanistų išmonės – šiuolaikiniai drakulos gyvena tarp mūsų. Amerikos vampyrų tyrimo centro direktorius daktaras S. Kaplanas papasakojo apie pažintį su tikrų vampyru, kuris ir šiandien gyvena Italijoje.

Kraujo troškulys

“Prisiekite Biblija, – ji čia, ant stalelio, – kad niekam niekada nepasakysite mano pavardės. Sutikau su jumis susitikti ir papasakoti apie save tik todėl, kad noriu kuo greičiau padaryti galą kvailoms kalboms apie mus, vampyrus. Dėl tų plepalų ir siaubo filmų mes priversti kaip kažkokį gėdingą dalyką slėpti tai, kuo skiriamės nuo likusių žmonių. Tai, už ką mes jau daug amžių esame persekiojami.

Laikas baigti tas nesąmones. Juk žmonės sugebėjo atsikratyti išankstinio nusistatymo dėl seksualinių mažumų, raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS. Mes, kaip ir jie, mutantai, gal net gamtos klaidos, o gal reliktinės ar naujos būtybės.”

Mitai apie ateivius

Neatpažintų skraidančių objektų (NSO) banga prasidėjo 1940 metais kuomet daugybė žmonių ėmė pranešinėti apie keistus skraidančius objektus virš Amerikos. Iš tiesų skraidančių lėkščių arba NSO pavadinimas buvo pradėtas naudoti tik 1947 metais po to, kai pilotas Kenetonas Arnoldas skrisdamas virš Vašingtono valstijos stebėjo daugybe keistų blizgančių objektų. Jis pirmasis šiuos objektus pavadino skraidančiomis lėkštėmis.

Tačiau tai nebuvo pirmoji NSO stebėjimo banga. 1909 metais Didžiojoje Britanijoje daugybė liudininkų pranešinėdavo apie keistus skraidančius objektus kurie nei kiek neprimindavo dirižablių. Dešimtmečiu anksčiau 1896- 1897 daugybė pranešimų apie NSO buvo gaunama iš Jungtinių Amerikos Valstijų.