Tekstai (autorius Lino Aldani)  Pelvis Dresli mėšlungiškai blaškėsi ant medinės scenos. Balsas jo buvo kimus, girgždantis – jis tai pereidavo į isterišką riksmą, tai į tęsiamus gerklinius garsus. Žiūrovai sėdėjo užgniaužę kvapą ir kaip užburti žvelgė į ant grindų nesiraitantį storulį išprotėjusiu rok- n-roll'o ritmu. Jaunos merginos raudojo. Jų ilgi plaukai, suimti ties pakaušiu į "žirgo uodegą", plevėsavo, tarsi vėliavos vėjyje. Staiga muzika nutilo. Dainos garsai, sudrebėję ore paskutinį kartą, sustingo. Pelvis beviltiškai sudejavo ir nutilo. Žiūrovai plojo kaip išprotėję. Salėje bangomis kildavo į viršų rankos, klegėjo balsų jūra. Atrodė, kad dar akimirka – ir ložės, neatlaikę riaumojančių žiūrovų, neatlaikys ir kris į parterį.
Pelvis atsistojo dešine ranka spausdamas mikrofoną. Merginos pirmose eilėse ėmė mesti jam gėles ir vėduokles, raumeningi paaugliai ryškiais gėlėtais megztiniais šaukdami puolė prie laiptelių ir policininkai sunkiai juos nustūmė.

Tekstai (autorius Rodžeris Kjukendelas) Noriu pasakyti, kad mes nieko nepavogėme. Na, galbūt, šį tą ten paėmėme mainais. Tačiau viską gražinome tokiu pat pavidalu. Net seną kompresorių, kurį pas Dvokutį Briknerį iškeičiau į valties variklį. Tėvas privertė mane tai padaryti.
Na, kaip sakė Liesutis… tiesa, ar pažįstate Liesutį Tompsoną? Tokius, kaip jis, suaugusieji vadina vunderkindais, nors iš tikro…
Na, aplamai, Liesutis nusprendė, kad mums reikia ne valties variklio, o kompresoriaus. Juk visi žino, kad kosminiame laive be jo neišsiversi. O sename vagonėlyje, kuriuo naudotis mums leido p. Fyldsas, kompresoriaus nebuvo.
Taigi, p. Fyldsas pasakė, kad vagonėlis atiduotas mūsų reikmėms. Bent jau, kad jame galime žaisti. Ir kai Liesutis jį perspėjo, kad mes ketiname vagonėlį perdaryti į kosminį laivą, jis tik linktelėjo: "Darykit".
Tikriausiai pagalvojo, kad juokaujame.
O vaikas išėjo puikus! Su 4 iliuminatoriais, oro šliuzu ir tikromis lovomis. Ir be to liko vietos ir gudriems Liesučio prietaisams. Ir jei tik būtume negavę kompresoriaus…

Tekstai (autorius Michael Vance) Kapitonas Mordekajus Valinas sėdėjo tyliai ir susikaupęs nagrinėjo Riyuki 4, Žemės tipo planetos, besisukančios apie G2 klasės žvaigždę, nutolusią per 237 šviesmečius nuo Imperijos centro, vaizdus. "Liu Bei", kovinis kreiseris aplink Riyuki 4 (arba tiesiog R4, kaip komanda ėmė vadinti planetą) sukosi 16 įprastų valandų po trumpo, tačiau smarkaus susirėmimo su sukilusiu kreiseriu, skriejančiu aukštoje orbitoje aplink planetą. Maištavęs kreiseris buvo paverstas jonizuotų dalelių debesiu, tačiau buvo likusi dar vienas klausimas – R4 gyventojai. Imperijos statutas nurodė aiškiai: "Imperijos planetos žmonėms susidėjus su separatizmo jėgomis, jų, kaip Imperijos piliečių, teisės anuliuojamos; ir tokiu būdu, užtikrinant žmonių civilizacijos išlikimas, kiekvieno pergalingo Imperijos kapitono pareiga yra sunaikinti visus pagrindinius centrus panaudojant masinio naikinimo priemones".

Tekstai(autorius Vitoldas Zegalskis) Paskutinės budėjimo dienos slinko lėtai. Taip būna visad. Kai artėja laivo atsisukimo į Žemę metas. Erdvios patalpos staiga tampa ankštos; ir tik valios pastangomis prisiverti žiūrėti į lokatorių ekranus, palei žvaigždėlėkio kursą nusėtą žvaigždėmis. Tai trunka tol, kol laivas neatsiduria ties paskutiniu kosminiu zondu ar signaliniu plūduru. Valdymo svirtys ir mnemoschemos vėl tampa įprastais piloto atributais, atgyja pokalbiai valgomajame ir net kurso paskaičiavimai daromi su malonumu…
Žvaigždėlėkio ekranuose – žvaigždžių dulkės. Kažkur erdvėje kabo kosminis zondas, paskutinis žmonių civilizacijos automatinis postas, stebintis šį tolimą dangaus kampelį. Kas 10 min. suskamba jo monotoniškas balsas: "Saugus sektorius, saugus sektorius…"

 

Tekstai (autorius Haris Alanas Riuzas) - Tai sąmokslas, - siuto Hasas Makebis.
- Tu perdedi, Zeinas Kirbi bandė jį nuraminti. – Tau didelė garbė. Jie visada stengiasi pasirinkti geriausius ir kas gali paneigti, kad blogai atlikai ankstesnes užduotis.
- Niekai. Tu su jomis būtum susitvarkęs ne blogiau. Visas dalykas tame, kad komisariate manęs nemėgsta. Niekada nemėgo. Jie žino, kad man bjaurus jų pradvisęs biurokratizmas ir keršija, kaip gali.
- Tave tiesiog apsėdo idėja, - Kirbi draugiškai plekštelėjo Makebiui per nugarą, tačiau pagalvojo, kad draugo žodžiuose yra dalis tiesos.
Laiko kontrolės tarnyba tikrai laikė Makebį maištininku. Jo ryškiai geltonas kombinezonas ir rausvi, visada pasišiaušę plaukai sudarė kontrastą griežtiems tarnybos darbuotojų kostiumams ir trumpai kirptiems plaukams. Jei ne puikios tarnybos atžymos, Makebi seniai būtų lėkęs iš LKT.

Tekstai (autorius Joseph Henri Rosny aine)- Tai buvo laimingi laikai, dosni gyvybės aušra, kai augalai dengė visą jauną planetą, - svajingai atsidusęs ištarė aukštas jaunuolis.
Didelis planetos gaudytuvas buvo pačiame oazės pakraštyje; Targas bekliudomas apmąstė liūdną peizažą, sudarytą iš granito, silicio ir metalo – visą nuobodžią lygumą, besitęsiančią iki pat kalnų. Nuogi kalnai be ledynų, be jokios žolelės, be mažiausio kerpių kuokšto ir kėlė slegiantį įspūdį. Oazė, su taisyklingais želdiniais ir metaliniais statiniais, atrodė tarsi apgailėtinas kuokštas negyvos dykumos fone.
Targas jautė, kaip ši neaprėpiama dykuma slegia jį. Jis liūdnai pakėlė galvą į didžiulio mechanizmo angą. Geltona aparato ertmė žiojėjo į kalnų perėjos pusę. Jis buvo pagamintas iš arkumo ir buvo jautrus kaip akies tinklainė. Tačiau įrenginys priėmė tik tolimus kitų oazių ritmus ir slopino tuos, į kuriuos saugotojui nereikėjo atsakyti.

Tekstai(autorius Romenas Jarovas) - Ko gero, pakaks, - tarė Vitalijus Jevgenivičius Runovskis, į stalčių įdėdamas segtuvą su dviejų tiriamų meteoritų rentgeno nuotraukomis, ir atsistojo. Penki žingsniai iki durų, o abiejose koridoriaus pusėse lygios šaltos prietaisų sienelės, aklos – prietaisai kol kas neįjungti – akys-skalės, aukštos spintų lentynos.

Kažkokiais netikrais reikalais jis užsiiminėja jau trečia diena: rūšiuoja popierius, šluoja rašomojo stalo stalčius. Ir, užsiimdamas šia nerimtu, didesne dalimi prisigalvotu darbu, jis jaučia gilų nuovargį. Taip, sunkiu darbu pasiekiamas kandidato į mokslo daktarus vardas. Jis apsigynė disertaciją vos prieš tris dienas, ir jausmas, kurį jautė stovėdamas katedroje, - jausmas žmogaus, patekusio į sraunią versmę ir plaukiančio, ir besiiriančio link kranto, ir apsiverčiančio, ir besidžiaugiančio beveik visišku savo nesvarumu, ir bijančio, kad nepasieks kranto, vis dar nepaliko jo. Tačiau dabar prisidėjo dar ir nuovargis.

Tekstai (autorius Robertas Jangas)Skelbimas lange masino:
LABAI PIGIAI PARDUODAMA MOKYTOJA!
Kiek žemiau smulkiomis raidėmis buvo papildyta:
Moka ruošti valgį, siūti ir namuose atlikti bet kokius darbus!
Žodis "mokykla" priminė Denbi suolus ir rudens lapus, vadovėlius ir linksmą jaunatvišką juoką.
Nedidelės naudotų daiktų parduotuvės savininkas aptaisė mokytoją ryškiaspalve gėlėta suknele ir mažais raudonais sandalais – ir ji stovėjo tiesiog vitrinoje statmenai pastatytoje dėžėje, tarsi žmogaus ūgio lėlė, laukianti, kada kas nors pasirodys ir ją pažadins.

 

Tekstai


(autorius Romenas Jarovas)

 Kajutė dydžiu priminė traukinio kupė: tik viršutinių gultų aukštyje buvo lubos, o vietoje vieno centrinio lango –du iliuminatoriai beveik prie pat vandens.
Romadinui nusibodo sėdėti ankštoje kamaroje, kur nuo variklio artumo dvokė įkaitusiu tepalu ir metalu. Jis atsistojo ir išėjo į denį. Tamsus miškas, vanduo teliūskuoja prie pat jo pakraščio, apipildama kai kurių medžių šaknis. Nuo tada, kai išvyko iš miesto, nei dūmelio, nei trobelės, nei prieplaukos. Upė, negalinti nesukelti minčių apie stichijos jėgų galią, ir kelias per ją, kaip kelias per Visatą – nei galo, nei pradžios, nei buveinių, nei mašinų, nei žmonių...
Variklio triukšmas dingo akimirksniu, ir kateris iškart ėmė sūpuotis ant bangų. Iš kabinos išlindo motoristas tepaluotais languotais marškiniais.
- Takelį matai? Tiesiai juo – po pusantros valandos būsi vietoje.
Romadinas įsižiūrėjo. Ne, prošvaistės toje priartėjusioje tamsiai žalioje sienoje nesimatė.
- Kaip atskiri takelį? – nustebęs paklausė.
Motoristas neatsakė. Jis žiūrėjo į artėjantį krantą bei šūkčiojo berniukui pagalbininkui, prižiūrinčiam vairą.
- Tu pas Zotovą? – paklausė. – Na taip, daugiau nėra pas ką. Štai perduok jam, kad man papildomą kartą nesitrenkti.
Jis Romadinui padavė pintinę. Per pintas sieneles Romadinas išvydo oro balioną ir laišką. Kažkoks keistas siuntinys.
- Gerai, - pasakė, - perduosiu.

Subkategorijos