Rusų siaubo pasaka "ПЫХТЕЛКА"




(17 puslapių) 1924 metais išleista siaubo knygutė vaikučiams, su baisia baisia pasaka.
Autorius: I.Knebel

Vidurnakčio karaliaus pasakaGyveno kartą Karalius.

Turėjo jis viską, tačiau neturėjo Karalienės. Ilgai neturėjo. Nutarė Karalius sau karalienę susirasti. Norėjo jis, kad Jo Karalienė būtų protinga, daili, ilgaplaukė ir linksma, kad švelni būtų ir tolerantiška.
Ilgai tokios niekur nerado, nors jau visą savo karalystę buvo apieškojęs.

Jau ir viltį buvo Karalius praradęs, kad Tokią ras, tačiau kartą į rūmus užklydo elgeta. Karalius buvo geros širdies - pamaitino elgetą, pagirdė ir liepė tarnams elgetai karališkus patalus pakloti.

„Tegu nors kartą gyvenime karališkai išsimiega, - pamanė Karalius. - Ar bepasitaikys jam kada gyvenime kita tokia proga“.
Liepęs tarnams pasirūpinti elgeta, Karalius apie jį pamiršo.

Rytą tarnai Karaliui atnešė laišką.
Laišką nuo elgetos, kuris ankstų rytą atsikėlęs ir padėkojęs už nakvynę iškeliavo ten iš kur ir atėjęs buvo.
Nustebo Karalius. „Argi mano karalystės elgetos raštingi ?“ - pamanė jis.

Atplėšė laišką ir dar labiau nustebo.

Meilės istorijaPavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių.

Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet linksmo veido, mėlynų akių, šviesių plaukų buvo mažoji panelė. Jai sunku buvo palikti draugus ir išvažiuoti į kitą miestą, pradėti lankyti kitą mokyklą. Bet prie naujos klasės mergaitė greitai priprato. Visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti Žydrūnei pritapti prie naujos aplinkos, kad ji nesijaustų vieniša.Ji dar turėjo broliuką, kuris sudegė senuosiuose namuose. Todėl tėvai ir atsikraustė pas senelę, nes neturėjo kur gyventi, visas jų namas sudegė. Naujiems draugams pavyko jai padėti. Iš Žydrūnės veido niekada nedingo ta nuostabi šypsena. Vaidas buvo naujasis jos klasės ir suolo draugas. Jis jau pirmomis dienomis susižavėjo naujokėle. Jai taip pat patiko šis mėlynų akių juodaplaukis. Jie visada būdavo kartu. Pamažu jų draugystė vis labiau stiprėjo ir peraugo į nuostabų ir gilų jausmą - meilę. Atrodė, kad niekas niekada jų neišskirs.

Lietuvaitė ragana nužudė tris žmones Žinomo žurnalo redakcija gavo laišką: "Galėčiau save vadinti netituluota ragana - per metus burtais į kapus nuvariau tris žmones, bet visai ne tuos, kuriuos norėjau! Ir visa tai atlikau sėdėdama kambaryje ir praktikuodama juodąją magiją". Suintriguoti lekiame į Kauną pasikalbėti su žmogumi, kuris žudo per atstumą (arba mano, kad sugeba tai daryti).

 Jausmai - kaip vandenynas 19-metė Rosita visai nepanaši į tikrą raganą: ir akys neužburiančios, ir plaukai ne varnos juodumo, o ir nuomojamas kambarėlis daug skurdesnis už vidutinio statistinio lietuvio (įdomu, kodėl nepanaudoja savo sugebėjimų buičiai pagerinti?). Rosita yra KTU pirmo kurso studentė. Specialybė irgi neraganiška - telekomunikacijos ir elektronika.

Seksas nudistų paplūdimyjeBuvom su žmona išvykę į poilsinę kelionę į Kroatiją. Besibaigiant kelionei sugalvojom aplankyti Lokrum salą, kurioje buvo įžymusis nudistų paplūdimys.
Pamenu tada buvo toks labai šiltas saulėtas rytas. Ėjome vis gilyn ir gilyn ieškodami jaukios vietelės kur galėtumėm ramiai paišdykauti. Pačioje pradžioje pavieniai ir grupėmis buriavosi nuogaliai, daugiausiai pagyvenę, nors vietomis matėsi ir nuogos jaunos porelės ar pavieniai saulute besimėgaujantys turistai.
Šiek tiek atokiau nuo jūros radome kopose tą jaukią vietelę, kurioje įsitaisėme. Išrengiau nuogai savo žmoną ir nusirengiau pats, atsidarėme alaus ir pradėjome mėgautis saulute. Gulint nuogiems kai už kelių metrų šurmuliavo nepažįstami žmonės, buvo labai jaudinanti aplinka, ir aišku man užsinorėjo paišdykauti.

skaitiniai: Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Širdies neramios svajoms
Valdovas aš šiandien,
Plaku oro žirgo vadžiom
Aš dykumoj kasdien.
Tomo iš Bedlamo daina

Pagal paskutinius iš Roterdamo gautus duomenis, tame mieste mokslinės-filosofinės minties atstovai labai įsiaudrinę. Ten įvyko kažkas taip neįprasta, taip nauja, taip nesiderina su nusistovėjusiais požiūriais, kad netrukus, - tuo neabejoju, - sujus visa Europa, gamtos tyrinėtojai pasimes ir astronomų terpėje prasidės iki tol neregėtas sumišimas.

fantasticArtėjo iškilmės pirmojo miesto už Žemės ribų dešimtmečio progai. Žmonės turėjo teisėtą dingstį džiaugsmui: grandiozinis dirbtinio miesto sukūrimo eksperimentas pateisino visus lūkesčius.
Nuo gyventojų gausos Žemė jau seniai braškėjo per siūles. 20 mlrd. burnų vos spėjo gaudyti kvapą ankštai susispaudę, o reali kitų planetų kolonizacija vis dar atrodė utopija. Atšiaurios tų planetų sąlygos reikalavo kelių amžių sunkaus darbo ir nesuskaičiuojamų resursų, kuriuos skirti buvo nelengva, nes kiekvienas naujas milijardas gyventojų gimdavo su teise gerai gyventi. Jau senai atlikti paskaičiavimai parodė, kad kelis kartus greičiau ir pigiau yra apgyvendinti tarpplanetinę erdvę. Ten nėra žmoniško Veneros slėgio, nesiautėja Marso smėlio audros, neliepsnoja neužgesinamas Merkurijaus židinys, nelyja Mėnulio meteoritų lietūs. O mirtinas vakuumo šaltis nėra didelis trikdis: pakanka nuo jo atsiriboti tinkama siena ir saulė ima džiuginti tiek šiluma, tiek šviesa bei elektra. Be to, vakuume išsivystė nauja pramonės šaka, kas kosmoso gyventojus aprūpino darbu.

erotinis apsakymasInga, pakėlusi ranką vos ne prie nosies, neramiai žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo devinta valanda vakaro, bet tamsu lyg kas akis būtų užrišęs. Vis dėl to jau lapkritis...
Iki namų buvo dar toloka. Pikčiausia, kad miesto pakrašty, kur buvo Ingos namas, pastoviai streikuodavo siaurų, kreivų gatvelių apšvietimas. Ypač tokiomis vėjuotomis dienomis kaip ši. Brrr... nusipurtė Inga - dar du kvartalai tamsos ir žvarbaus vėjo. Ji jau pradėjo gailėtis, kad atmetė Martyno pasiūlymą pavėžėti ją iki namų po nelauktai ilgai užsitęsusio valdybos posėdžio. "Kvailė" - pagalvojo apie save Inga. Na ir kas čia tokio? Būtų rytoj papletkinusios Brigita su Laura ir tiek. Ar pirmas gi kartas? Martynas... Inga pajuto saldų maudulį paširdžiuose vien pagalvojusi apie jų naująjį buhalterį. Tik prieš pusmetį pasirodęs firmoje, Martynas spėjo užkariauti ne tik jų, bet ir kitų dviejų skyrių moterų simpatijas.

Tekstai-Aš jau numiriau? – paklausė žmogus.
-Aha, - linktelėjo demiurgas Šambambuklis, neatsitraukdamas nuo studijuojamos storos įspūdingos knygos. – Numirei. Be jokios abejonės.
Žmogus neryžtingai mindžikavo.
-Ir kas dabar?
Demiurgas metė į jį greitą žvilgsnį ir vėl įniko į knygą.
-Dabar tau ten. – nežiūrėdamas parodė per petį pirštu į neišvaizdžias duris. – Arba ten. – dūrė pirštu link kitų, lygiai tokių pačių durų.
-O kas ten yra? – pasidomėjo žmogus.
-Pragaras. – atsakė demiurgas. – Arba rojus. Pagal aplinkybes.
Žmogus neryžtingai vedžiojo žvilgsnį nuo vienų durų link kitų.
-Eee.. man į kurias?
-O tu pats nežinai? – demiurgas kilstelėjo antakius.
-Hm... – sutriko žmogus. – Maža kas. Na, kur man reikėtų, sprendžiant pagal poelgius...

Tekstai (autorius Robertas Jangas) Planetalėkis išniro iš kosmoso gelmės ir sunkiai nutūpė ant žydrųjų Žemės smėlynų.
Kapitonas Frimpfas atvėrė išorinį liuką. Jis išėjo į žaižaruojančią ryto saulės šviesą ir pasimėgaudamas įtraukė į plaučius krištolinio grynumo svaiginančio oro. Tolumoje, tarsi spalvoto stiklo šukės, saulės spinduliuose spalvas kaitaliojo krištoliniai išmirusio miesto griuvėsiai.
Vado akys sudrėko. "Žemė, - pagalvojo jis. – Štai kokia tu, Žeme..."
Trys kiti istorinio skrydžio dalyviai vienas po kito išėjo iš laivo ir prisijungė prie kapitono Frimpfo. Kurį laiką jie apstulbę žvalgėsi į šonus.

Tekstai

(autorius Antanas Gasparavičius) Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa. Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių.

Tekstai (autorius Lukas Vangelis)    

Ledi,
    tai, ką Jūs dabar turite rankose (ar tai, ką Jums "įbrukau"), nėra knyga. Bet, vyliuosi, kad Jums bus įdomu sužinoti, kaip galite patekti į kieno nors pasakojimą, kurio be Jūsų tikrai nebūtų buvę.

    Čia - lyg ir tikras aprašymas, bet jis nėra tikslus, nes niekaip negalėjau atsisakyti pretenzijų į kūrybą.
    Nesu fantastikos mėgėjas, bet tikriausiai panaudojau jos elementus; ir tai,- pirmasis "netikslumas". Tik mano "fantastika", per daug naivi, o "tikrovė",- ne visai įtikinama.
    Savęs iki galo netapatinu su "lyriniu aš", ypač su tuo "netikruoju".

Tekstai (autorius Borisas Rudenko) - Kodėl žiauru? Medžiotojo instinktas – vienas seniausių. Neimsiu jo lyginti su giminės pratęsimu, tačiau daugelį tūkstantmečių giminės pratęsimas tiesiogiai priklausė nuo genties vyrų sėkmės medžioklėje, nuo to, kiek laimikio jie parnešdavo.

Lozinskis viešbučio holu vaikščiojo lėtai. Nestaigūs buvo ir jo gestai, sodrus balsas skambėjo užtikrintai. Lozinskio išvaizda buvo tokia, kad jis tiesiog negalėjo pasirodyti nenuoširdus. Net nuvalkiota tiesa jo lūpose pasirodydavo tikru atradimu. Tačiau Ratinovas atkakliai priešinosi hipnozei.

Tekstai (autoriai A ir B Strugackiai) Pakeleivinga mašina Markovas pasiekė posūkį į Selcus, davė vairuotojui pusrublį ir iššoko iš tamsios kabinos. Buvo apie 15 laipsnių šalčio. Markovas iškart tai suprato, kai pajuto, kaip limpa nosies šnervės. Jis žinojo tą požymį: jei šnervės limpa, vadinasi, žemiau 10. Sunkvežimis suburzgė, pabuksavo užpakaliniais ratais ant apledėjusios pakelės ir dingo už posūkio, šaltame ore palikęs kartoką, aitrų sudegusio benzino kvapą. Markovas liko vienas. Jam labai patikdavo toji minutė: pakeleivinga mašina dingsta už posūkio, lieka tik tylus, snieguotas miškas, o ir pusnys aplink, dar pilkas dangus viršuje, tik jis vienas, su kuprine ir šautuvu ant pečių, šaltis žnaibo skruostus, oras nepaprastai tyras ir malonus, o priekyje – dvi savaitės medžioklės, ištisos dvi nekalbaus miško ir pėdsakų sniege, ir ilgų žiemos vakarų šiltame eigulio namelyje savaitės, kai apie nieką nereikia galvoti, o tik džiaugtis sveikata, sniegu, ramiais gerais žmonėmis ir lėta viena į kitą panašių dienų tėkme.

Tekstai (autorius Polas Ešas) Kontakto nustatymas su visiškai kitokia civilizacija yra sudėtingas procesas. Ir viena pagrindinių priežasčių – abipusis šio proceso sunkumų suvokimas.

Vakarėlis buvo pačiame įkarštyje, kai Lourensas Dėjus pasitraukė iš jo, pričiupęs su savimi butelį. Koridoriuje jis vos nenutrenkė Projekto Direktoriaus.
- Kodėl nesilinksmini, Dėjau?
- Viskas gerai, sere. Va tik vakarėliui kai ko trūksta.
- Trūksta?
- Na taip. Iniciatyva tai abipusė, sėkmė abipusė, o čia…
- Suprantu, suprantu. Tačiau, žinai, vargiai įsivaizduoju loritiniečius mūsų šventėje…

Tekstai Vieta: Gama Sol-3, Argus (93% atitikimas Žemei), Antžeminis valdymo centras, pasitarimų kambarys
Veiksmas: Incidento Nr.2, susijusio su žūtimi, aptarimas
Laikmena: įrašas Žemės valdymo centrui
 
- Ričardai, atsiprašome už nepatogumus. Žinome, kad paskutinės dvi dienos buvo sunkios jums, tačiau Žemės valdymo centras nori apie tragediją, įvykusią pirmadienį, išgirsti iš pirminių šaltinių. Ar pasirengęs pasakoti?
- Jo. Nuo ko pradėti? – pratarė Ričardas Kaspianas, užmerktomis akimis, o tada atsimerkė, giliai įkvėpdamas.
- Pradėkite nuo trečiosios dienos ryto, - atsilošė kėdėje komandoras Raisas, siekdamas, kad bendradarbis jaustųsi laisviau situacijoje, kurios nebuvo tikėtasi.
- Sprendžiau geriamojo vandens problemą. Kaip žinote, čia vanduo turi gana didelį toksinų kiekį. Mane pasiuntė, kad rasčiau būdą, kaip jį filtruoti, arba pakeisti toksingumo lygį natūraliomis priemonėmis. Tai subtilus uždavinys, galintis sukelti nepriimtinus Arguso aplinkos pokyčius.

Tekstai (autorius Jaroslavas Zyka) Prokuroras Klasenas susidomėjęs apžvelgė lankytoją, beveik panirusį milžiniškame odiniame krėsle. Tada neskubėdamas iš kišenės išsitraukė plokščią portsigarą , atidarė ir ištiesė svečiui. Tas mandagiai papurtė galvą. Nežymiai šyptelėjęs kaip atsaką, prokuroras lėtai išėmė iš portsigaro ilgą tamsiai rudą cigarą, mikliai pridegė jį ir vėl tiriančiai pažvelgė į priešais sėdintį vyriškį.

- Mano mielas daktare Bergsonai, - pradėjo jis kiek ironiškai, - juk jūs neįsižeisite, jei kreipsiuosi į jus taip? Žinoma, iki šiol buvome nepažįstami, tačiau, drįstu pareikšti, jūs labai mielas, pirmiausia savo natūralumu, nesusikaustymu, netgi sakyčiau daugiau – visokių draudimų atmetimu. O tokie dalykai man visada imponuoja.

Tekstai (autorius R. Jarovas) Iš pradžių jis žvelgė pro plyšį tarp lentų, tada, pasišokėjęs, įsitvėrė į jų briaunas, prisitraukė ir atsisėdo ant užtvaros skersinio. Buvo naktis – paskutiniai vakaro atšvaistai dingo už horizonto. Berniukas užsimerkė – takas prieš jį driekėsi kaip pakilimo takas, žaliavo miškas; atsimerkė – viskas dingo miglose. Ir tik vienoje šio aptemusio pasaulio vietoje buvo šviesu. Namas stovėjo ant kalvos, o kažkur žemai, ten, kur susikerta miškas, dangus ir kažkoks siauras takelis, degė ugnis. Aukšta gelsva liepsna, supama tamsos tarsi taurės, rovėsi ir į šonus; tuščioje erdvėje prieš jį plaikstėsi dūmai.

Tekstai (autorius Larri Aizenbergas) Sėdėjau mažame laboratorijos kambarėlyje, kuri man buvo kaip kabinetas. Mano keliai vos tilpo po stalu. Skirtingai nei mano, tėvo kabinetas buvo erdvus, išpuoštas storais kilimais ant sienų ir visas apstatytas knygų spintomis iki pat palubių. Nieko nuostabaus – juk tėvas buvo Nobelio premijos laureatas.
Iš pykčio sukandau dantis. Prieš 20 m. baigiau universitetą ir teikiau vilčių. Karjerą pradėjau moksliniu bendradarbiu tėvo laboratorijoje – tikėdamasis, kad kada nors padarysiu dvarų indėlį medžiagų apykaitos srityje. Tačiau dabar, kai man jau beveik 40, tapo aišku, kad mano darbas liko nepastebėtas didelių tėvo pasiekimų fone.
Kas gi man nutiko? Jaučiau, kad prarandu sugebėjimą sukoncentruoti dėmesį, sugebėjimą susitelkti vienintelei problemai nekreipiant dėmesio nei laikui, nei žmonėms. Tėvas turėjo tokį sugebėjimą. Visąlaik turėjo.
Mečiau žvilgsnį į Almos, savo žmonos, nuotrauką ant stalo. Čia ji, be abejonių, iki dabar išliko gražuole. Realiame gyvenime jai po akimis jau atsirado raukšlelės, o nuostabi oda jau ne taip blizga. Ką kalbėti apie berniukus? Jie augo užsispyrę, triukšmingi, linkę atsikirsti, įžeidūs – ir viskas todėl, kad jiems skyriau per mažai dėmesio.

Tekstai (autorius Lino Aldani) Semas Elingtonas ramiai suposi savo krėsle verandoje, tankių oleandrų šešėlyje. Saulė jau ruošėsi leistis, ore zujo uodai ir visokie mašalai, garsai aptilo.

Per dieną Semas pavargo. Ir jo brolis Arčis irgi pavargo. Jie abu iki pat vakaro medžiojo miškuose ir pievose, brido per upes ir pelkes. Kelias valandas jie brovėsi per kalvotas apylinkes, kur kiekviename žingsnyje tykojo netikėtumai: tai duobė, tai kupstas, tai kemsynė. Ir štai dabar jie sėdėjo verandos gale mėgaudamiesi šiluma, kuri sklinda kūne po sunkaus darbo. Semas išsidrėbė patogiame supamame krėsle, o Arčis sėdėjo tiesiai ant grindų, atsirėmęs nugara į sieną.