ĮDOMYBĖS: Palaidoti Gyvi!Tai buvo 1871 m. Choleros aukos paprastai būdavo laidojamos labai greitai po mirties, kad mikrobai neplistų. Niekam nekilo net minties, kad Mary laidojama per greitai. Bet po dešimties metų, kai rūsys vėl buvo atidarytas, norint palaidoti ką tik mirusį netikrą Mary dėdę, laidojimo biuro savininkas ir jo padėjėjas išvydo košmarišką vaizdą.
Mary karsto dangtis, prieš tai buvęs prikaltas, gulėjo ant grindų. Pusė merginos skeleto buvo karste, pusė – šalia jo. Dešinėje kaukolės pusėje matėsi didelis bjaurus įtrūkimas. Jos dešiniosios rankos pirštai buvo sulenkti, tarsi bandytų spausti kažką, galbūt gerklę. Jos drabužiai buvo sudraskyti. Panašu, kad Mary, kai buvo užkaltas karstas, buvo ne mirusi, bet tik praradusi sąmonę.
Choleros aukas dažnai ištinka koma. Tokios būklės Mary ir buvo palaidota. Po kelių valandų ar dienų ji nubudo ir nesuprato, kur esanti. Sunku įsivaizduoti, kokį siaubą ji patyrė, bergždžiai šaukdamasi pagalbos. Tada, supratusi, kad jos niekas negirdi, ji beviltiškai bandė atidaryti karsto dangtį. Įtempusi visus raumenis mergina galiausiai jį numušė. Matyt, pastangos buvo tokios didelės, kad ji nukrito išsekusi arba apalpusi. Susitrenkusi galvą į akmeninę lentyną mirė iš karto.
Kitas variantas – numušusi dangtį ir suvokusi, kad yra tamsiame kapo rūsyje, Mary išprotėjo iš siaubo, sudraskė savo drabužius, bandė save pasmaugti, tada trankė galvą ir mirė. Paaiškėjo, kad gydytojas, konstatavęs jos mirtį, iš to turėjo naudos. Jis du kartus bandė nužudyti Mary įmotę, tikriausiai norėdamas užvaldyti jos pinigus, ir kaip tik todėl ji pabėgo iš Indijos. Mary galėjo būti jo veiksmų liudininkė. Testamentuose – prašymai perpjauti gerklę Toks kraupus likimas Viktorijos epochoje nebuvo toks jau neįprastas, kaip galima įsivaizduoti.

Iki XX a. medicininių pasiekimų mirties nustatymo metodai toli gražu nebuvo patikimi. Pavyzdžiui, būdavo tikrinama reakcija prie padų kišant karštą duoną. Kai kuriuos žmones taip gąsdino mintis apie nubudimą karste, kad jie testamentuose reikalaudavo po jų „mirties“ atlikti tam tikrus veiksmus – pavyzdžiui, perpjauti jų gerklę arba persmeigti širdį, – kad būtų išvengta tokio kraupaus likimo.

1905 m. išleistoje ir šiemet perleistoje knygoje du gydytojai su dar vienu kolega pateikė makabrišką sąvadą apie per anksti palaidotus žmones ir panašius apsirikimus. Informacija buvo surinkta iš viso pasaulio laikraščių. Bene kraupiausi atvejai – kur aukos būtų beveik išsigelbėjusios, tačiau dėl gyvųjų baimių ir kompetencijos stokos buvo vis vien priverstos mirti.

1887 m. Prancūzijoje jaunas vyras buvo dar tik nešamas į kapą, kai nešikai išgirdo jį beldžiant į karsto dangtį. Bijodami sukelti gedėtojų paniką, jie tęsė laidotuves. Bet kai ant karsto buvo pradėta mesti žemes, beldimą išgirdo visi. Užuot nuo karto nuėmę dangtį, jie laukė atvykstant mero. Jam atvykus, karstas buvo atidarytas, bet vyras viduje jau buvo uždusęs. Buvo ir daugiau atvejų, kai žmonės laukdavo, kol atvyks valdžios atstovai, ir atidarę karstą rasdavo, kad jame gulintis asmuo mirė prieš kelias minutes.

Iš išsikraipiusių aukų kūnų, atsilupusių rankų ir kojų nagų ir siaubo išraiškų veiduose būdavo aišku, kad jie bandė išsivaduoti. Protestuojančioms motinoms – kaltinimai Kartais žmonės, kurie bandydavo užkirsti kelią, jų manymu, per ankstyvoms laidotuvėms, būdavo apkaltinami pamišimu nuo gedulo ir nesugebėjimu susitaikyti su mirties realumu.

1851 m. Niujorke susirgo ir buvo palaidota Virginia Macdonald, nepaisant, kad mergaitės motina tvirtino, kad jos duktė nemirusi. Šeima bandė nuraminti isterijos apimtą moterį, bet nesėkmingai, todėl galiausiai kūnas buvo atkastas. Mirusi mergaitė gulėjo ant šono, jos rankos buvo baisiai sukandžiotos. Buvo panašu, kad ji nubudo karste ir pradėjo valgyti savo rankas – iš siaubo ar iš alkio.

Panašus atvejis nutiko 1903 m. Prancūzijoje. Buvo palaidotas keturiolikmetis berniukas, prievarta atimtas iš motinos, kuri tvirtino, kad jis nemiręs. Praėjus dienai po laidotuvių, moteris buvo užtikta plikomis rankomis kasanti žemę, bandydama pasiekti sūnaus karstą. Karstas buvo atidarytas, ir visi pamatė, kad berniukas karste persisukęs, nes bandė išsilaisvinti. Jis mirė uždusęs. Tiesa, gali būti, kad kartais mes manome, jog matome beviltiškų pastangų išsilaisvinti požymius, bet tai iš tiesų būna natūralių procesų – puvimo ar lavono stingimo – pasekmė.

Kartais dėl surastų karstų su nukeltais dangčiais ir išvartytų lavonų atsakingi kapų plėšikai. Bet kartais nekyla jokių abejonių, kad žmogus buvo palaidotas gyvas. Ypač skausmingi atvejai – moterų, kurias mirtis ištiko dėl nėštumo komplikacijų. Negydoma nėščiųjų eklampsija gali sukelti priepuolius ir net komą. Būtent toks galėjo būti Lavrinijos Merli atvejis – valstietės merginos iš Italijos, kuri, kaip buvo manoma, mirė nuo „isterijos“.

Ji buvo palaidota kapo rūsyje 1890 m. liepą. Po dviejų dienų kapas buvo atidarytas ir paaiškėjo, kad mergina buvo atgavusi sąmonę, apsivertė karste ir pagimdė kūdikį. Vis dėlto abu mirė.

Gydytojas iš Anglijos, Berkšyro, papasakojo kitos jaunos motinos istoriją. Ji buvo tropikuose dislokuoto armijos gydytojo žmona. Iškart po gimdymo moterį apėmė stiprūs širdies skausmai. Nepaisant didelių medikų, taip pat ir jos vyro, pastangų, moteris mirė ar bent jau taip atrodė. Nedelsiant buvo pasiruošta laidotuvėms. Tik niekaip nepavyko užmerkti velionei akių, tad jos buvo plačiai atmerktos, ir kai vaikai atėjo atiduoti paskutinės pagarbos. Kai jie išėjo, moters slaugytoja priėjusi paglostė mirusios savo ponios veidą.

Didžiausiai savo nuostabai, ji išgirdo kvėpavimo garsus ir sukėlė aliarmą. Gydytojai prikišo prie jos burnos veidrodėlį, bet jis neaprasojo. Pradūrus abiejų moters rankų venas, kraujas netekėjo. Jie įsitikino, kad moteris tikrai mirusi, ir toliau buvo ruošiamasi jos laidotuvėms. Bet ištikima slaugė reikalavo prie ponios padų dėti garstyčias, jai po nosimi mojuoti deginamomis plunksnomis, taip tikintis išprovokuoti instinktyvią fizinę reakciją.

Galų gale visa tai pažadino moterį iš transo. Po to, kai buvo išgelbėta, ji pasakojo girdėjusi, kad vaikai su ja atsisveikina, kad atnešamas jos karstas, bet neįstengė nieko pasakyti. Panašu, kad po gimdymo ją buvo ištikęs tam tikras laikinas paralyžius. Yra buvę atvejų, kai savo šeimininkus išgelbėdavo šunys, lodami prie karsto ar puldami karsto nešėjus ir priversdami juos nuleisti ir atidaryti karstą – paaiškėdavo, kad jame gulintis „velionis“ – gyvas.

Kaip gyvūnai pajusdavo, kad šeimininkas gyvas, sunku pasakyti. Kai kuriems išsigelbėjusiems „velioniams“ ta patirtis palikdavo tokią gilią traumą, kad jie po jos neatsigaudavo.

Mergaitė iš Anglijos Herefordo miesto Sarah Ann Dobbins buvo paskelbta mirusia 1879 m., tris savaites prabuvusi komos būsenos. Jos kūnas buvo pradėtas ruošti laidotuvėms ir paliktas nakčiai užrakintame kambaryje. Kitą rytą atrodė, kad kūnas šiek tiek pajudėjęs. Buvo pakviestas gydytojas, ir mergaitė buvo atgaivinta. Bet po keturiolikos metų ji nusiskandino upėje.

Baimė būti palaidotam per anksti buvo tokia paplitusi, kad Belgijos grafas Michelas de Karnice-Karnickis išrado „pomirtinio“ aliarmo sistemą. Ant „lavono“ krūtinės turėjo būti dedamas stiklinis rutulys – jeigu krūtinė nors truputį sujudėtų, kamuolys nusiristų, ir virš kapo pradėtų skambėti varpelis ir išsiskleistų vėliava. Taip pat į karstą buvo siūloma įdėti garsiakalbį, kad atsibudęs „lavonas“ galėtų prisišaukti pagalbos. Tačiau aliarmo sistema pasisekimo nesulaukė. Stiklinis kamuolys buvo per jautrus, reagavo ir į bet kokius judesius irstančiame lavone. Sistema nesuveikė jau ją demonstruojant.

Siekiant išvengti tokių situacijų, Vokietijoje mirę žmonės keletą dienų prieš laidotuves būdavo laikomi morguose. Karstai būdavo paliekami atviri, kiekvienam lavonui ant piršto būdavo užmaunamas žiedas, sujungtas su varpeliu, kad pasigirstų garsas, jeigu lavonas sujudėtų.

Vienas penkerių metų berniukas, laikytas mirusiu, atsibudo tokiame morge ir buvo nuvežtas namo pas gedinčią motiną. Motina nuo šoko iš karto mirė. Baimė būti palaidotam gyvam tebegyvuoja ir šiandien – kartais ši tema plėtojama Holivudo filmuose. Bet tai nėra visiškai nepagrįsta baimė. Net ir šių dienų gydytojai suklysta konstatuodami mirtį.

Pavyzdžiui, kareivis iš Fidžio 2007 m. Afganistane buvo sužalotas pakelėje sprogusios bombos. Nepaisant medikų pastangų jį išgelbėti, jis buvo paskelbtas mirusiu. Tiktai prausiant kūną, prieš įdedant jį į lavonmaišį, vienas medikas pastebėjo labai silpną pulsą. Diagnozavus komą, kareivis buvo nuskraidintas į ligoninę Didžiojoje Britanijoje. Po aštuonių dienų jis atsibudo. Abi kareivio kojos buvo amputuotos, tačiau tai jam nesutrukdė atstovauti Didžiajai Britanijai 2012 m. parolimpinėse žaidynėse.

Panašus dalykas nutiko ir 65 m. Maureen Jones iš Jorkšyro 1996 m. Ji susmuko savo namuose. Moters sūnus iškvietė greitąją pagalbą. Medikai nusprendė, kad moteris patyrė insultą ir yra mirusi. Laidojimo biuro darbuotojai jau kėlė ją į katafalką, bet policininkas pastebėjo, kad trūkčioja jos koja, ir iš karto atliko širdies masažą. M. Jones vokai pradėjo virpėti, ir ji pramerkė akis. Ją ištiko diabetinė koma. Moteris pasveiko, bet dar ir praėjus ketveriems metams sapnuodavo košmarus, kaip ją palaidoja gyvą. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad dar ir šiandien riba tarp gyvenimo ir mirties yra siauresnė, nei mes galvojame.