tekstai: Paslaptingi jūros gyventojaiPer kelis pastaruosius dešimtmečius įvairiose pasaulinio vandenyno ir didžiųjų ežerų vietose įvyko akistatų ne tik su objektais, bet ir su iki šiol nežinomais „subjektais”. Pradžioje atrodo, jog šios žinios primena senų „jūros vilkų” pasakas. Bet tik pradžioje… Neatsitiktinai primenama, jog net 12 astronautų mindžiojo Žemės palydovo paviršių, o į giliausias pasaulio vandenyno gelmes tik kartą yra nusileidę du akvanautai. Iš tikro vandenynų ir jūrų gelmėse paslapčių ir nežinomybės yra ne mažiau nei Mėnulyje.

Tūras Hejerdalis po savo kelionės „Kon-Tiki” yra rašęs: „Keletą kartų, kai vandenynas buvo ramus, juodame vandenyje aplink plaustą atsirasdavo apvalios galvos, 60-70 centimetrų skersmens, kurios nejudėdamos žiūrėjo į mus didelėmis švytinčiomis akimis. Kai kada naktimis mes matėme jūroje švytinčius apie metro skersmens rutulius, kurie sušvisdavo neperiodiškai, primindami akimirksniu užsižiebiančias elektros lemputes…”

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sovietinis prekybos laivas „Marija” skrodė Ramiojo vandenyno bangas. Vieną vakarą laivo budintis vairininkas priekyje pastebėjo ant vandens plūduriuojantį plaustą. Išniręs iš vandens, jis nerodė jokių gyvybės ženklų, neatsakė į užklausimus nei per raciją, nei į šviesos signalus.

Kapitonas liepė nuleisti į vandenį valtį, ir penki jūrininkai nuplaukė pasidomėti, kas ten yra. Visa laivo įgula matė, kaip priplaukusią valtį priėmė „objektas”. Netrukus „objektas” dideliu greičiu ėmė tolti ir dingo keisto rūko debesyje. „Marija” bandė „objektą” vytis, bet jos greitis buvo ne tas. Kelias valandas trukusios paieškos buvo bevaisės ir laivas nuplaukė pagrindinio tikslo link, užfiksavęs buvusio įvykio koordinates.

„Marijai” grįžtant atgal, ano susitikimo vietoje jūreiviai iš tolo pastebėjo plūduriuojančią keistos formos skaidrią lengvą valtį, o joje mosuojančius tris žmones. Vienas iš jų, dar laivui tik artėjant, su šūksniu šoko į vandenį ir dingo bangose. Kitus du pavyko iškelti, bet valtis liko vandenyje, nes jos nebuvo už ko užkabinti. Kai jaudinantis pasisveikinimas pasibaigė, išlikę gyvi jūrininkai papasakojo neįtikėtiną istoriją.

Kai juos priėmė į keistą aparatą, visai nepanašų į kokį nors laivą, apsupo padarai narų apdarus primenančiais rūbais. Jų rankų tarpupirščiai buvo sujungti plėvele. Tarp savęs jie bendravo žvilgsniais (matyt, telepatiškai), o jūreiviams gestais davė suprasti, jog kelio atgal nėra, ir pasiūlė pasilikti pas juos. Du jūreiviai iš karto sutiko, ir juos anie nusivedė, o likę trys buvo uždaryti izoliuotoje patalpoje…

Atsipeikėjo jie valtyje su maisto atsargų paketais. Tai buvo tabletės, kuriomis juos maitino „objekte”. Vienos ar dviejų tablečių visiškai pakako pasisotinti. Tačiau vienas jūreivis gal dėl nervinės įtampos buvo nusistatęs prieš maitinimąsi tabletėmis. Kai likusieji du valtyje užsnūdo, jis išmetė visas tabletes per bortą. Beveik parą jie pragulėjo valtyje be maisto, bet alkio nejautė, 0 tabletes išmetęs jūrininkas iššoko per bortą. Tarp kitko, kai jūreiviai buvo įkelti į laivą, vanduo aplink valtį tarsi užvirė, ir jinai nugrimzdo.

tekstai: Paslaptingi jūros gyventojai

Šią istoriją žiniasklaidos atstovams tik dabar papasakojo įvykių dalyvių palikuonis, sovietinių represijų laikais, tokie pasakojimai galėjo baigtis Liūdnai. Po gausybės tardymų vienas iš likusių jūreivių buvo pripažintas išprotėjusiu, o antrasis atsisakė savo parodymų. Laivo kapitono pastangos patvirtinti įvykius laivo budėjimo žurnalu buvo bevaisės – jam buvo pasiūlyta pasirašyti raportą apie trijų jūrininkų žūtį nelaimingo atsitikimo metu.

Kita istorija mūsų nebūtų pasiekusi, jei ne vienas radijo mėgėjas, atsitiktinai perėmęs laivo kapitono ir kranto vadovybės pokalbį, bei po kurio laiko į atsargą išėjusių jūrininkų pasakojimai žiniasklaidai.

Prieš gerus du dešimtmečius JAV Šiaurės vakarų pakrantėje patruliavo krantų apsaugos laivas. Laisvi nuo budėjimo jūreiviai žvejybai užmestuose tinkluose pastebėjo besiblaškančią stambią būtybę. Tai nebuvo žuvis. Kai iškėlus tinklus ant denio vienas jūrininkas bandė išlaisvinti tą būtybę, ši užpuolė jį. Tinklus apsupę jūrininkai išvydo, jog tai apie 1,5 metro ūgio panaši į žmogų būtybė. Žemiau ausų jai kabėjo kažkokia plėvė. Vėliau ichtiologai įtarė tai esant žiaunas. Būtybės kūną dengė tamsiai ruda šiek tiek gruoblėta oda. Akys buvo neproporcingai didelės, apvalios, labai iškilusios, lyg padengtos skaidria plėvele. Ant kaklo kabojo didoka, tarsi iš tamsaus metalo plokštė su mygtukais.

Vos pajutusi laisvę, būtybė leidosi bėgti išilgai denio. Tuomet jūrininkai pastebėjo, jog jos kojos baigiasi minkštomis pėdomis, panašiomis į lastus. Jūrininkai stengėsi neleisti būtybei nušokti už borto. Tada ji puolė pro atviras radijo kajutės duris ir… užsisklendė iš vidaus. Jokiais būdais nepasisekė atidaryti metalinių durų. Teko nupjauti kajutės durų vyrius. Būtybė bandė prasiveržti pro jūrininkų apsuptį. Vienas jūrininkų per sumaištį trenkė būtybei su laužtuvu. Smūgis buvo mirtinas. Netrukus iš Aliaskos atskrido kapitono iškviesti pakrantės apsaugos malūnsparniai. Į vieną jų buvo įkelta ir išskraidinta paslaptinga būtybė.

Atlėgus įtampai, įėjęs į radijo kajutę, radistas buvo priblokštas. Jis nepastebėjo gedimų, bet rado įjungtus prietaisus ir buvo įsitikinęs, jog būtybė bandė įjungti radijo stotį… Tolimesni tyrimai liko kariškių paslaptimi.