tekstai: ĮDOMYBĖS: Bandymai padaryti tobulą kalendoriųKalendoriai meluoja. Paimkime kad ir metų laikus – akivaizdžiausią neatitikimą tarp „popierinio“ ir astronominio laiko: žvelgiant astronominiu požiūriu, metų laikai keičiasi ne pirmą mėnesio dieną, o pavasario ar rudens lygiadienio metu arba ilgiausios nakties žiemą ir ilgiausios dienos vasarą, vadinasi, neatitikimas tarp kalendorinio ir tikrojo, astronominio metų laiko yra net trys savaitės.
Pažvelgus kritiškiau, kalendoriai atrodo keisti ir nepatogūs, pavyzdžiui, šiuo metu naudojamas ir visų puikiai žinomas Grigaliaus kalendorius – kodėl jame yra 365 dienos su neaiškia „uodegėle“, priverčiančia kartą per ketverius metus pridėti papildomą dieną – vasario 29-ąją? Kodėl vieni mėnesiai turi 31 dieną, kiti – 30 dienų, o savaitė trunka septynias dienas?

Juk paprasčiau būtų turėti tris savaites per mėnesį, trunkančias po dešimt dienų – taip, kaip kažkada mėgino padaryti prancūzai, trumpam įvedę savo Revoliucinį kalendorių.

kalendoriusKalendoriai. Pradžia

Visose kultūrose laikas buvo įsivaizduojamas ne kaip judantis į priekį, o kaip cikliškas, ratu judantis reiškinys. Tokiais atvejais kiekvienas ratas baigiasi tame pačiame taške, kur ir prasidėjo, o tada vėl prasideda iš naujo, todėl nuo senų senovės ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiems dangaus reiškiniams, kuriuose buvo galima atsekti cikliškumą. Taip sukurtos ir kalendorinės sistemos, kuriose fiksuotas „septynių planetų“ matomas judėjimas dangaus skliautu – Saulės, Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno. Negana to, daugelio tokių kalendorių pagrindu ilgą laiką buvo Mėnulio ritmas. Seniausi Mėnulio kalendoriai randami urvuose, Prancūzijos ir Vokietijos teritorijose, manoma, kad jie sukurti vėlyvojo paleolito metu, prieš 30 000 metų. Saulės kalendoriai (toks ir yra Grigaliaus kalendorius) atsirado vėliau ir ilgą laiką buvo šalia Mėnulio kalendorių. Galų gale net dabar naudojami Saulės kalendoriai perėmė nemažai buvusių kalendorinių sistemų bruožų – ne tik privalumus, bet ir trūkumus.

Štai, pavyzdžiui, pagal Saulę nustatomų metų „skyriai“ – mėnesiai ir į keturias dalis juos padalijus gautos savaitės – yra „pasiskolinti“ iš Mėnulio kalendoriaus. Apie tai byloja ir pavadinimas „mėnuo“: Mėnulio mėnesiai nuo seno buvo nustatomi pagal tai, kada danguje pasirodo jaunas mėnulis – siaurutė jo juostelė, kuri pamažu kinta, iš pradžių pilnėdama, didėdama, virsdama pilnatimi, o paskui mažėdama, dildama, kol galiausiai dienai dviem pradingdama ir vėl pasirodydama danguje.

Kita vertus, tai nestebina: juk žmonėms stebėti Mėnulio fazių kaitą buvo kur kas paprasčiau, nei pagal Saulę atrinkti mėnesius – apskritai vizualiai stebėti Saulės metus nėra lengva. Be to, vien Mėnuliu paremtas kalendorius nelabai tiko dirbant žemės ūkio darbus – nerodė, kada reikėtų baigti ar pradėti tam tikrus darbus. Ir jei subtropikuose ar tropikuose gyvenantiems žmonėms, per metus nuimantiems po du tris derlius, tai nebuvo labai aktualu, tai mūsų klimatinėje zonoje žūtbūt reikėjo sinchronizuoti paslankų Mėnulio kalendorių su Saulės kalendoriumi, kuriame mėnesiai surikiuoti pagal sezonus (metų laikus) griežtai ir nekintamai.

Taip žmonės sukūrė Mėnulio-Saulės kalendorius, kurių esmė yra rasti tokį Mėnulio mėnesių sveikąjį skaičių, kuris kaip galima tiksliau derėtų su Saulės metų sveikuoju skaičiumi. Beje, net ir tokiu atveju ilgą laiką metų laikus žemdirbiai nustatydavo ne formaliai pagal Saulės kalendorių, kaip yra dabar, bet pagal atitinkamus klimatinius reiškinius: žiema prasidėdavo, kai iškritęs sniegas nebenutirpdavo, o pavasaris – kai sniegas imdavo tirpti.

kalendoriusTobulumo paieškos

Mėginimų patobulinti ar iš naujo perkurti kalendorius būta pačių įvairiausių. Štai pirmasis romėnų kalendorius turėjo 10 mėnesių, kuriuos VII a. pr. m. e. karalius Numas Pompilijus pakeitė į 12-ą. Vėliau, 45 m. pr. m. e., Julijus Cezaris, paklausęs Aleksandrijos astronomo Sozigeno, įvedė vadinamąją Julijaus sistemą, pagal kurią ilgą laiką gyveno didelė dalis pasaulio. Kadangi metuose yra ne lygiai 365 paros, o truputį daugiau, buvo sugalvoti keliamieji metai – kas ketvirti metai būdavo viena diena ilgiau. Negana to, būtent Cezaris sumanė, kad metai turėtų prasidėti sausio pirmąją – tokiu būdu būtų apribotos vyriausiojo žynio galios, mat tas galėdavo keisti metų trukmę taip, kaip panorėjęs – metus ilgindamas ar trumpindamas pagal savo asmeninius poreikius.

Tačiau bėda ta, kad Sozigenas metų trukmę prilygino 365,25 dienoms, o iš tiesų metai trunka 365,2422 dienas. Taigi Julijaus kalendoriaus 11 minučių ir 14 sekundžių paklaida bėgant metams kaupėsi, kol XVI a. prisikaupė tiek, kad pavasario lygiadienis pagal kalendorių būdavo ne kovo 21 dieną, o 11-ą. Kilo tikra painiava planuojant žemės ūkio darbus, nustatant mugių datas ir pan. Todėl buvo sumanyta pereiti prie Grigaliaus kalendoriaus, kuris buvo įvestas 1582 metais. Grigaliaus kalendorius buvo sukurtas Julijaus kalendoriaus pagrindu: pirmą kartą jį pasiūlė vienas Italijos Neapolio daktaras, o kalendorius taip pavadintas todėl, kad juo naudotis įsakė popiežius Grigalius XIII. Beje, šiuo kalendoriumi, kurį ir šiandien naudoja didžioji pasaulio dalis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradėjo naudotis tais pačiais 1582-aisiais – anksčiau už tokias šalis kaip Austrija, Vokietija, Švedija ir Rusija.

Grigaliaus kalendoriaus pataisymas – per 400 metų reikia atsisakyti 3 keliamųjų metų. Tuomet atogrąžinių metų neatitikimas yra vos 26 sekundės, vadinasi, tik vienos dienos nuokrypis per 3 300 metų. Tiesa, Grigaliaus kalendorius neatsižvelgia į Žemės sukimosi lėtėjimą, dėl kurio diena per 100 metų pailgėja 0,6 sekundės.

Garsus persų poetas, matematikas, filosofas ir astronomas Omaras Chajamas buvo sukūręs tikslesnį kalendorių – siūlė keliamuosius metus įvesti 8 kartus per 33 metus: 7 kartus – kas ketverius metus ir kartą – kas penkerius. Tačiau Chajamo kalendorius, pavadintas Saulės hidžra, dabar naudojamas tik Afganistane.

kalendoriusPakeisti ne taip lengva

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo įvestas Revoliucinis kalendorius (calendried républicain, arba calendrier révolutionnaire français). 1789 metų liepos 14 dieną užėmę Bastiliją, tuos metus revoliucionieriai ėmė vadinti „pirmaisiais Nepriklausomybės metais“, nors dienas ir mėnesius paliko tuos pačius. Tačiau 1793-iaisiais speciali komisija, vadovaujama Charles-Gilbert Romme, sukūrė naują kalendorių, kurį oficialiu dekretu netrukus patvirtino Konventas. 1792-ieji buvo paskelbti naujos eros pradžia, o era „nuo Kristaus gimimo“ panaikinta. Metai pradėti skaičiuoti nuo rugsėjo 22-osios – dienos, kai buvo nuversta karališkoji valdžia ir paskelbta Respublika. Metai padalyti į 12 mėnesių po 30 dienų,o likusios 5–6 dienos pavadintos sankiulotidėmis ir į mėnesius neįėjo. Mėnesių ir dienų pavadinimus sukūrė Konvento narys ir poetas Fabre d‘Èglantine, mėnesių pavadinimus sudaręs iš prancūziškų, lotyniškų ir graikiškų žodžių šaknų. Visų 360 dienų pavadinimai (išskyrus sankiulotides) sukurti pagal gamtos, žemdirbystės, augalų ir gyvūnų vardus, pavyzdžiui: Raisin – vynuogės, Pomme – obuolys, Miel – medus, Rossignol – lakštingala, Moulin – malūnas ir t. t.

Savaičių taip pat neliko – vietoj jų atsirado dekados, nes jos labiausiai atitiko bendrą revoliucionierių tendenciją pereiti prie dešimtainio skaičiavimo ir visuomenės dekrikščioninimo (juk buvo pakeista ir matų bei svorių sistema). Kadangi nebeliko sekmadienių, piliečiai patys galėjo spręsti, kuriomis dienomis atostogauti, o valstybės tarnautojams apskritai liko tik viena poilsio diena – dešimtoji, vadinta décadi. Negana to, prancūzai pakeitė ir paros laiko skaičiavimą: pagal Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikrodžius valandą sudarė 100 minučių, minutę – 100 sekundžių, o parą – 10 valandų.

Revoliucinis kalendorius buvo naudojamas vos 13 metų – 1806 metų sausio pirmąją jį atšaukė Napoleonas Bonapartas, tad tauta grįžo prie Grigaliaus kalendoriaus. Ne tik tam, kad kuo greičiau iš žmonių sąmonės ištrintų revoliucinę epochą, bet ir todėl, kad prancūzai per tuos 15 metų taip ir nepriprato prie naujojo kalendoriaus ir buityje metus perskaičiuodavo „senąją maniera“. Pagal „senąjį“ kalendorių gyveno ir katalikiškoji bažnyčia, pagal jį apskaičiuodama bažnytines šventes. Galų gale Grigaliau kalendorius buvo patogesnis pirkliams, diplomatams – tiems, kurie daug bendraudavo su užsieniečiais.

Pasaulinis kalendoriuskalendorius

Tikslaus, patogaus ir logiško pasaulinio kalendoriaus, nesusieto su jokia religija, projektai buvo svarstyti ir praeitame amžiuje Nacijų Lygoje – dabartinių Jungtinių Tautų pirmtakėje, tačiau klausimo sprendimas buvo atidėtas.

Pasaulio kalendorius – modifikuota Grigaliaus kalendoriaus versija – buvo pasiūlytas amerikietės Elisabeth Achelis 1930-aisiais. Jame yra dvylika mėnesių, sudarančių lygius ketvirčius, ir, svarbiausia, kalendorius yra nuolatinis ir nekintantis, nes išlieka vienodas kasmet – konkrečiame mėnesyje nepakinta savaitės dienos. Kiekviename ketvirtyje yra po 91 dieną, 13 savaičių ir 3 mėnesius, kurių pirmasis trunka 31-ą, kiti du – po 30 dienų. Pasaulio kalendorius turi dvi papildomas dienas, kad išsaugotų visada tą pačią Naujųjų metų dieną, kaip ir Grigaliaus kalendoriuje. Viena jų – tai diena po gruodžio 31-osios, pavadinta „pasaulio diena“, kita – pridedama tik keliamaisiais metais, po birželio 30-osios, ir atitinkamai pavadinta „keliamąja diena“. Tiesa, pati kalendoriaus kūrėja šias dvi pridedamas dienas laikė ne atskiromis dienomis kalendoriuje, o 24 valandų „pauzėmis“ tarp vieno kalendoriaus ir kito.

Didžiausi Achelis sukurto kalendoriaus priešininkai buvo religinių bendruomenių vadovai, kurioms labai svarbus septynių dienų ciklas: dvi iš kalendoriaus „iškrentančios“ dienos – „pasaulio“ ir „keliamoji“ – sugriautų tūkstantmetę septynių savaitės dienų tradiciją, todėl buvo kategoriškai atmestos.

Pasaulinio kalendoriaus šalininkai šiuo metu yra susibūrę į asociaciją, turi savo tinklalapį – TheWorldCalendar.org, ir vadovą – Edwardą Richardsoną. Asociacija pateikia argumentus, kodėl pasauliui vertėtų atsisakyti Grigaliaus kalendoriaus ir rinktis Pasaulinį: pastarasis turi paprastesnę struktūrą, ketvirčiai yra lygūs, todėl jų statistinius duomenis yra paprasčiau palyginti. Pabrėžta ir ekonominė nauda: nebereikėtų kasmet spausdinti tonų naujų kalendorių, nes vienas kalendorius tiktų visiems metams, nebereikėtų kaitalioti ir sudarinėti mokyklų ar darbinių tvarkaraščių. Galų gale Pasaulinį kalendorių kiekvienas galėtume išmokti tarsi laikrodžio valandas ar daugybos lentelę.

Nepaisant šio ir kitų mėginimų patobulinti esamą kalendorinę sistemą, kol kas apie planus atsisakyti Grigaliaus kalendoriaus nei Jungtinės Tautos, nei kitos svarbų vaidmenį pasaulyje vaidinančios organizacijos net neužsimena.

kalendoriusDėl politikos

Tačiau tai nereiškia, kad kalendoriai šiais laikais niekur nekeičiami. Tiesa, daroma tai dažniausiai ne dėl astronominio tikslumo, o dėl politinių sumetimų. Štai nepaliečiai prieš trejus metus, kai buvo nutrauktas 240 metų karaliavusios šachų dinastijos valdymas ir valstybė pavadinta Respublika, perėjo prie Tautinio kalendoriaus. Viena iš fundamentalių reformų buvo kalendoriaus pokyčiai: 2008 metų spalio 29 dieną ten prasidėjo 1129-ieji Nepal Sambat kalendoriaus metai. Iki tol Nepale buvo gyvenama pagal Vikram Sambat kalendorių, pagal kurį šalyje buvo 2065 metai. Nepalo vadovybės manymu, naujasis laiko skaičiavimas turėtų padėti nepaliečiams grįžti prie pamirštos tautinės kultūros ir tradicijų.

Nepal Sambat yra paremtas Mėnulio kalendoriumi ir prasideda, skaičiuojant pagal mūsų datas, 880 m. pr. m. e. Naujieji metai pagal šį kalendorių prasideda vienos šventės įkarštyje, švenčiamos spalį arba lapkritį. Toks metų skaičiavimas buvo labai paplitęs šio amžiaus viduryje. Kad būtų dar painiau, galima prisiminti, kad Nepale yra ir daugiau kalendorinių sistemų: Bulla Sambat, Hidžra Sambat, Išvi Sambat – mums įprastas Grigaliaus kalendorius, dar tibetiečių kalendorius, kuriuo iki šiol naudojasi kai kurios Šiaurės ir Vidurio Nepalo tautelės – šerpai, thakaliai, tamangai ir kt.