Spausdinti
Rinkiniai:


Fotografuojame visi.
Pastebime, kad vienos fotografijos labiau vykusios už kitas. Ir jokio stebuklo čia nėra.
Jos tiesiog atitinka dar senovės menininkų atrastas taisykles.
Pasimokinkime, ilgai netruks.


1.Pamoka: KOMPOZICIJOS PAGRINDAI

Trečdalių taisyklė ir Aukso pjūviai

Fotografijoje turbūt dažniausiai diskutuojama apie trečdalių taisyklę. Nuotrauką reikia padalinti į 3 horizontalias ir 3 vertikalias dalis.


pvksl.001.jpg


Šios linijos turi būti nuotraukos gaires. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tai taip efektyvu fotografijoje. Ši taisyklė kilo iš Auksinių taškų/vidurkių/pjūvių taisyklės. Remiantis ja, pagrindiniai nuotraukos objektai turi būti horizontalių ir vertikalių linijų susikirtimo taškuose:


pvksl002.jpg

Taigi, jei jūs komponuojate saulėlydžio fotografiją, pasistenkite, kad horizonto linija būtų ant vienos iš horizontalių linijų. Tokioje foto turi būti arba daugiau pirmojo plano, arba daugiau dangaus. Taip jūs iškart pajusite, kad jūsų peizažas yra stipresnis.
Yra daug auksinių taškų (vidurkių). Pavyzdžiui mokykloje mokėmės apie matematinį PI, kuris lygus 3.14 ir naudojamas geometrijoje. Auksinis vidurkis lygus 1.618. Matematikai naudoja graikišką raidę PI kai kalba apie auksinį vidurkį. Jis kilęs iš matematinės Fibonacci sekos.

Fibonacci buvo Italijos matematikas, gimęs apie 1170m. prieš Kristų, kuris sugalvojo tokią seką: prie 0 pridėjo 1 ir gavo 1. Tada pridėjo paskutinį naudota skaičių (vienetą) prie sumos rezultato (vieneto) ir gavo 2. ir taip iki begalybės:
0+1 = 1
1+1 = 2
1+2 = 3
2+3 = 5
3+5 = 8
5+8 = 13
8+13 = 21
13+21 = 34
21+34 = 55
34+55 = 89
55+89 = 144
89+144 = 233
144+233 = 377
233+377 = 610
........

Ką tai įrodo? Kol kas galiu pasakyt, kad nieko. BET jei pažvelgtumėm į šių skaičių santykį, galime pastebėti įdomų modelį:.

(prižadu, kad tuoj grįšim prie fotografijos – skaitykite toliau... )

Santykis = 1 su 0 = 0
Santykis = 1 su 1 = 1
Santykis = 2 su 1 = 2
Santykis = 3 su 2 = 1.5
Santykis = 5 su 3 = 1.6666
Santykis = 8 su 5 = 1.6
Santykis = 13 su 8 = 1.625
Santykis = 21 su13 = 1.61538
Santykis = 34 su 21 = 1.61538
Santykis = 55 su 34 = 1.61764
Santykis = 89 su 55 = 1.6181
Santykis = 144 su 89 = 1.6179
Santykis = 233 su 144 = 1.6180
Santykis = 377 su 233 = 1.6180

pvksl003.jpg


Na va, nuobodžioji dalis baigta. Dabar pakalbėsim, ką visa tai reiškia fotografijoje. Pažvelgus į šį brėžinį matosi, kad pilkos linijos sudaro kvadratus, kurie savo ruožtu, sudaro stačiakampį. Šių kvadratų tarpusavio santykis yra mūsų magiškasis skaičius 1.618!

pvksl003_1.jpg

Na štai – viskas įdomiau, ar ne?
Šis santykis randamas visame natūraliame pasaulyje....Yra augalu, kuriu augimo kreive tokia pat, kaip paveikslėlyje, santykis lygiai 1.618.
Leonardo DaVinci visus savo darbus grindė Auksinio vidurkio teorijos eksperimentais.
Dauguma geliu turi 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55 or net 89 žiedlapius.
Net ir Mocarto bei Bethoveno simfonijas galima suskirstyti pagal šį santykį. Ar tai buvo padaryta specialiai ar atsitiktinai – lieka tik spėlioti. Sklinda gandai, kad Mocarto hobis buvo matematika.
Prieš keletą metų buvo atlikti tyrimai su mados top modeliais. Jų veidai turėjo daug savybių, atitinkančių 1.618 santykį.
Šie skaičiai yra visur gamtoje, ir žmogus instinktyviai ieško gražių daiktų, kurie atitinka šį santykį.


pvksl004.jpg


Taigi iš šio santykio ir atsirado trečdalių taisyklė. Jei vaizdą sugraduotumėm į aštuonias dalis horizontaliai ir vertikaliai, ir nubrauktume linijas iš abiejų pusių ties trečia padala, susikirtimo taškuose gautume auksinio vidurkio taškus.
Tačiau kai mes žiūrime pro savo ieškiklį gi nematuosime su liniuote, kur yra tos aštuonios padalos, todėl naudojame trečdalio taisyklę, kuri yra labai artima auksiniams taškams.


pvksl005.jpg
pvksl006.jpg


Tai mano vienas pirmųjų peizažų, ir jis yra kol kas vienas geriausių. Vaizdas yra padalintas į tris dalis – smėlį, kalnus ir dangų. Ši nuotrauka yra kur kas įdomesnė, nei, kad aš būčiau horizonto liniją sukomponavus nuotraukos centre.


pvksl007.jpg
pvksl008.jpg

Grįžkim prie gėlių nuotraukų. Pati herbera sukomponuota tiesiai auksiniuose taškuose. Fonas nėra blaškantis. Vazos mėlynumas ištirpsta fono mėlynume, o ta mėlyna spalva labai gerai išryškina ir pabrėžia rožini objektą.
Šalia trečdalių taisyklės ir auksinių taškų yra ir kitų linijų bei formų, kurios sustiprina nuotrauką.

Trikampis

pvksl009.jpg

Stačiakampio formos nuotrauka sukomponuota remiantis trikampiu, kuris iš vieno nuotraukos kampo eina į kitas dvi priešingas kraštines, kaip parodyta šiame paveikslėlyje, - visada labai geras būdas padaryti stipria nuotrauką.
Pavyzdžiui:
Akiniai ir laikraštis tarpusavyje sudaro įstrižą linija . Atkreipkite dėmesį, kaip yra padėti akiniai. Jie kartu su laikraščio linija dalina fotografija į trikampius. Trikampio formos objektus fotografuojame palyginti retai, bet paprastus objektus visada galime išdėstyti nuotraukoje taip, kad įstrižainėmis dalintu ją į trikampius.

pvksl010.jpg
pvksl011.jpg

Kitas trikampiu panaudojimo būdas:

pvksl012.jpg
pvksl013.jpg

nuotraukose matyti, kaip ji yra padalinta į 3 trikampius. Iš pirmo žvilgsnio nepatikėtumėt, kad ši foto sukomponuota iš 3 trikampiu, bet būtent taip ir yra.

pvksl014.jpg

Rėmelis rėmelyje

Dar vienas būdas sustiprinti nuotraukas (ypatingai peizažus) – įtraukti į jas šalia jūsų pirmame plane esančius daiktus, kaip 2-jų ar daugiau kraštinių rėmelius. Dažniausiai fotografijos kraštuose naudojami medžiai ar šakos. Bet, kaip matyti nuotraukoje, viršuje, si būdą galima interpretuoti įvairiai. Dažnai galima rasti akmenų su skylėmis juose – juos galite panaudoti kaip natūralius rėmelius, fotografuodami peizažą pro skyle. Taip pat įdomių nuotraukų galima gauti fotografuojant išorę iš vidaus, kaip rėmelį panaudojant lango rėmus. Arkos, durys ir kiti įvairūs architektūriniai dariniai tinka šiam tikslui. Vienintelio dalyko reiktu vengti – tai rėmelio tik vienoje kraštinėje – tuomet nuotrauka praranda balansą.

pvksl015.jpg
pvksl016.jpg

„Vedanti/lydinti“ linija

pvksl017.jpg

Keliai ir takeliai dar vienas svarbus dalykas mūsų fotografijos sėkmei. Šioje nuotraukoje takas tikrai išsiskiria, nes labai ryški, žalia lapija gerai kontrastuoja su sodriai rudu tako dirvožemiu. Kelias veda žiūrovą į nuotrauką, tarsi jis sektų pėdsakais. Taip fotografijoje gali būti panaudotas bet koks kelias:

pvksl018.jpg

Atkreipkite dėmesį, kaip kelias veda jūsų akis į paveikslėlį, tolyn į horizontą, kuris yra ant trečdalio linijos. Kita karta fotografuodami peizažą pabandykite pažaisti su horizonto linijos vieta nuotraukoje. Mūsų instinktai verčia jį komponuoti nuotraukos viduryje, bet perkėlus ji aukščiau, apimant daugiau pirmo plano, arba nuleidus žemiau, įtraukiant daugiau dramatiško dangaus, tai gali suteikti nuotraukai daugiau įtaigumo.
Vedančios linijos gali būti ne tik keliuose ar takeliuose. Ramunes žiedlapių kraštai gali būti lydinčios linijos į gėlės vidurį. Medžių eilė ar gatvės žibintai, kurie išnyksta tolumoje, gali sudaryti labai stiprias vedančias linijas, kurios veda žiūrovo akį visu keliu per nuotrauką.

Apskritimas

Po ilgo mano pasakojimo apie trečdalių taisyklę ir aukso pjūvius , dabar aprašysiu taisyklę, kuri laužo taisykles. Apskritimas gali būti efektyviai panaudojamas jei objektas yra taisyklingas.

pvksl019.jpg

Pažvelkime į šią rožės nuotrauką. Žiedlapiai, kurie vienas kitą perkloja, natūraliai priverčia žiūrovo akį judėti ratu. Efektas panašus į vandens sūkurį – įtraukia žiūrovą vidun (vedančios linijos) . O pagrindinis kompozicijos apskritimas taip pat virtualiai sudaro nuotraukos rėmelį, todėl visi nuotraukos elementai čia reikalingi. Tiek vedančios linijos, tiek apskritimas fotografijoje dirba kartu, suteikdami nuotraukai stiprią kompoziciją, nors ir laužo tradicines taisykles. Apskritimas yra klastingas fotografijos elementas, bet jei jis panaudojamas teisingai, galime gauti išskirtinę nuotrauką.

Neigiama erdve

pvksl020.jpg

Neigiamos erdves terminas fotografijoje reiškia pagrindinius objektus, kurie sudaro mažytę nuotraukos rėmelio dalį. Neigiama erdve dažniausiai naudojama, kai norima pabrėžti objekto mažumą, arba sudaryti įspūdį, kad objektas yra didelėje erdvėje.
Šioje nuotraukoje techniškai objektas yra kviečiai. Tačiau jie apsupti tokios didelės mėlynos erdvės, kad susidaro įspūdis, jog tai erdvus dangus, įtraukiantis mus taip pat stipriai, kaip ir kviečius.

Kaip naudoti šiuos metodus fotografuojant abstrakčias nuotraukas

pvksl021.jpg
pvksl022.jpg

Geriausias būdas mokytis kompozicijos – daryti abstrakčias foto. Abstrakčios foto yra tokios, kuriose objektas yra praktiškai neatpažįstamas. Fotografuokite iš arti, naudokite spalvas ir linijas. Kai nufotografuojate tokias nuotraukas – gerai apžiūrėkite, ar gerai jas sukomponavote.

Švelnios linijos ir švelni rožinė spalva inspiravo padaryti šią kalijos foto. Įstrižainės suteikia kompozicijai jėgos, o žiedlapiai jungiasi vienas su kitu nuotraukos trečdalio linijoje.

pvksl023.jpg
pvksl024.jpg

Tai tulpes lapas. Aš pastebėjau šviesą dešinėje, krentančią tiesiai ant raudono objekto fone ir užfiksavau dalį abiejų objektu, taip gaudama ryškią abstrakciją. Darsyk gerai matosi trečdalių taisyklė.

pvksl025.jpg
pvksl026.jpg

Tai treilerio, dažyto geltonais, suskeldėjusiais dažais, šonas. Kniedžių linija sukomponavau trečdalio linijoje, o tekstūra sukūrė įdomią abstrakciją. Tai ryškios spalvos, tekstūra ir kniedžių linija – tai foto pagrindas. Dėl jų nuotrauka tampa įdomi.
Abstrakčios foto, aišku, patinka ne kiekvienam, bet jos gali būti nuostabus mokymosi įrankis. Jos priverčia tave atkreipti dėmesį į tai, į ką paprastai nekreiptum, pvz. trečdalių taisyklė.

2 Pamoka: RITMAS FOTOGRAFIJOJE

pvksl007_2012-09-16.jpg

Ritmas meno kūrinyje – tai taisyklingas panašių daiktų ar vienodų elementų kartojimasis. Ritmą fotografijoje kuria linijos, formos, spalvos, šešėliai ir kiti meninės raiškos elementai.

pvksl011_2012-09-16.jpg

Pasikartojimas yra viena iš būtinų sąlygų, tačiau jis neužtikrina ritmo pojūčio. Vizualinį ritmą visai pagrįstai būtų galima lyginti su muzikiniu. Kaip ir taktas muzikos kūrinyje, optinis vaizdo taktas gali būti ir visiškai taisyklingas, ir, pavyzdžiui, labiau priminti sinkope.

Tad ritmas fotografijoje gali būti „paprastas“ ir „sudėtingas“. Paprastas – tai toks ritmas, kai fotografijos objektai tolygiai išsidėstę vienoje plokštumoje.

pvksl010_2012-09-16.jpg

Sudėtingi ritmai gali pasireikšti tiek horizontalia, tiek vertikalia kryptimi, o kartais abejose iškart – viskas priklauso nuo fotografo gebėjimo aplinkoje matyti ritmiškus vaizdus.

pvksl008_2012-09-16.jpg

Ritmą fotografijoje sąlyginai taip pat galime suskirstyti į keturias grupes:

1. Vienodumas

Šiuo atveju fotografijoje pasikartoja objektai vienodi savo forma, spalva ir t.t. Tai gali buti pastato kolonų eilė, šaligatvio trinkelės, šuoliuojančių stirnų banda ir t.t., ir pnš.

pvksl001.jpg

pvksl002_2012-09-16.jpg

2. Formų panašumas

Tai keletas objektų (pradedant dviem) panašių savo forma pasikartojimas fotografijoje.

pvksl003_2012-09-16.jpg

pvksl004_2012-09-16.jpg

3. Kontrasto ritmas

Objektai panašūs vienas į kitą, bet tuo pačiu visiškai skirtingi. Pavyzdžiui gali būti skirtingų spalvų – vienas juodas, kitas baltas. Arba būti skirtingo dydžio – vienas didelis, o kitas labai mažas.

pvksl005_2012-09-16.jpg

4. Spalvų ritmas

Tai labai skirtingi savo forma, dydžiu ir t.t. objektai, tačiau tos pačios arba labai panašios splavos.

pvksl006_2012-09-16.jpg


Fotografiniam atvaizdui ritmas gali suteikti griežtumo ir tvarkos arba atvirkščiai - pabrėžti pasikartojančių formų, linijų, spalvų sąskambius, sukurti poetinės raiškos akcentus. Tačiau pagrindinius ritmiškų kompozicijų tikslas - išskirti svarbiausias fotografuojamo objekto ypatybes, atskleisti nuotraukos esmę, perteikti nuotaiką. Didesnis regimasis efektas sukuriamas, kai ritmas, kaip kompozicijos priemonė, dera kartu su kitais raiškos būdais. Šį efektą sustiprinsite naudodami teleobjektyvą ir pašalindami iš kadro visas nereikalingas detales ir objektus.

Kai ritmas nuspėjams, pasikartojimas dažnai tampa nuobodus. Tokiu atveju ritmą „nutraukianti“ anomalija, lyg pauzė muzikos kūrinyje, vaizdą gali pagyvinti. Pavyzdžiui pasikartojančių balkonų ritmą pertraukia viename iš balkonų stovintis žmogus.

pvksl009_2012-09-16.jpg

Ritmo pagalba galima valdyti erdvės suvokimą. Pavyzdžiui, laiptai žvelgiant į juos nuo viršutinės pakopos atrodo žemesni, nei žiūrint į juos iš apačios. Iš pastarojo taško matosi daug daugiau horizontalių paraleliai išsidėsčiųsių linijų.

pvksl014_2012-09-16.jpg

Labai efektingai fotografijoje žiūrisi ritmas perspektyvoje. Pasikartojantys objektai ar elementai – stulpai, medžiai, pliažo gultai ir pnš. sukuria ne tik ritmą, bet ir perspektyvos pagalba vaizdo gylį. Tai yra ritmas gali padėti sustiprinti perspektyvą.


Norint pajusti fotografijos ritmą, reikia laiko ir akies judesio. Žinoma, kadro dydis nustato tam tikras ribas, ir mes regime ne daugiau negu ritmišką frazę. Tačiau mūsų akys bei protas yra iš prigmties prisitaikę išplėsti tą, ką mato. Todėl besikartojančių vaizdų srautą mes suvokiame kaip ilgesnį, negu iš tiesų matome. Pavyzdžiui, kaip žygiuojančių kareivių eilė ar sujungtų grandine stulpelių linija. Mūsų vaizduotė pratęsia šiuos ritmus gerokai toliau už kadro ribų ir mums atrodo, kad kareivių bei stulpelių ištikro yra daugiau, o nuotraukoje užfiksuotas tik ritmo fragmentas.

pvksl012_2012-09-16.jpg

Aplink mus be galo daug ritmiškai pasikartojančių vaizdų. Norėdami sukurti meninę nuotrauką, turime sugebėti išskirti tuos aplinkos elementus, kuriuos sietų idėjiniai ir estetiniai ryšiai. Vadinasi, teks parinkti tinkamą fotografavimo tašką, rasti apšvietimo kampą, padėsiantį linijų ritmą ar tonų pasikartojimą pabrėžti vaizdingiausiai. Be galo svarbu, kad ritmiškas vaizdas harmoningai derėtų su kadro kompozicija ir papildytų ar paryškintų pagrindinę nuotraukos idėją.


3 Pamoka: Ryškumo gylis

Kas tas ryškumo gylis?

dof.jpg

Žmogaus akis taip greitai fokusuoja skirtingu atstumu nutolusių objektų ryškumą, kad to net nepastebime. Mes nesuvokiame, kad negalime vienu metu ryškiai matyti kelių skirtingu atstumu nutolusių daiktų. Fotoaparatas tai atlieka kuo puikiausiai. Ši techninė ypatybė – unikali meninės raiškos priemonė. Ryškumo gylis (Depth Of Field, DOF) arba ryškumo zona – sąvoka, vartojama tik fotografijoje. Ryškumo gyliu vadinama ta nuotraukos dalis, kurioje visi objektai atrodo ryškūs nuo priekinio iki galinio ryškaus plano.

dof1.jpg dof2.jpg

Tai padeda pabrėžti perspektyvą, išskirti pagrindinį objektą. Nedidelis ryškumas labai tinka portretams fotografuoti, nes dėmesio centre – veidas kurio ryškumas nuotraukoje turi būti intensyviausias. Tolimajame plane ir arti esantys objektai atrodys lyg išplaukę.

bokeh.jpg

Ne ryškumo zonoje esantis išfokusuotas (išplaukęs) vaizdo „gražumas“ vadinamas „Bokeh“. Tai pakankamai subjektyvus japonų sugalvotas terminas ぼけ reiškiantis „neryškus“, „sulietas“.

Bokeh grožis labai priklausys nuo jūsų naudojamo objektyvo kokybės. Ir, kad jūsų nuotraukoje atsirastų fonas su gražiu bokeh, reikalingos minimum dar dvi sąlygos: visiškai atverta diafragma ir fonas, kuriame kontažūrinė (priešpriešinė) šviesa sunkiai „braunasi“ per gana tankią „užsklandą“ (pvz.: medžių lapija), piešdama stebuklingą šešėlių ir saulės zuikučių žaismą. Jei savo fotografijoje jūs matote aiškias šviesos dėmelių ribas, galimas daiktas, kad su jūsų objektyvu neįmanoma sukurti gražaus bokeh. Tačiau nepamirškite, kad bokeh kokybė taip pat priklauso nuo atstumo iki fono, šviesos ir šešėlių kontrastingumo ir pnš. Ir svarbiausia – bokeh turbūt pats subjektyviausias dalykas fotografijoje.

Kitose fotografijos žanruose, kaip pavyzdžiui peizažų fotografija, gali būti atvirkščiai aktuali kuo platesnė ryškumo zona. Ji padeda užfiksuoti didžiausią ryškių peizažo detalių skaičių tiek pirmąjame plane, tiek tolumoje.

peizazas.jpg


Diafragma ir jos įtaka ryškumo gyliui.

diafragma.jpg

Diafragma – tai objektyve esanti kintamo dydžio anga (keliolikos persidengiančių metalinių plokštelių sistema) šviesai įleisti. Judant plokštelėms, keičiama diafragmos reikšmė, kuri matuojama f skaičiumi.

Diafragmos dydis objektyve nustatomas automatiškai (priklausomai nuo apšvietimo) arba rankiniu būdu – diafragmos prioriteto ar rankiniame režime. Objektyvo diafragmos skersmuo gali būti keičiamas sukant diafragmos žiedą. Kiekvienas žingsnis keičia įeinančios šviesos kiekį dvigubai.

diafragmosdydis.jpg

Kuo geresnis objektyvas, tuo didesne maksimali diafragma (pvz.: f/1.4), tuo daugiau šviesos patenka pro objektyvą. Kuo didesnis f skaičius, tuo labiau yra uždaryta diafragma, tuo mažiau šviesos praeina.

Logika sufleruoja, jog fotografuodami saulėtą dieną pajūryje uždarysite diafragmą, kad anga būtų kuo mažesnė ir tik todėl saulė „neišdegins“ nuotraukos. Ta pati logika diktuoja, jog atsidūrę blausiai apšviestoje patalpoje, turėsite plačiai atidaryti diafragmą, kad į vaizdo sensorių pakliūtų kuo daugiau šviesos. Tačiau šiose prielaidose neatsižvelgiama į daug svarbesnę diafragmos funkciją – jos sugebėjimą reguliuoti ryškumo gylį. Ryškumo zona priklauso nuo diafragmos dydžio: atvira diafragma – ryškumo zona maža, uždara diafragma – ryškumo zona didelė.

diafragmairziedas.jpg

DOFirdiafragma.jpg

Pastaroji diagrama rodo, kaip kinta ryškumo zonos gylis fotografuojant to paties židinio nuotolio objektyvu, kai keičiama tik diafragmos reikšmė. Ryškumo zonos gylis didėja nevienodai – už objekto, į kurį nutaikytas ryškumas, jis padidėja labiau nei priešais objektą (išskyrus atvejus, kai atstumas iki objekto yra labai mažas). Juo mažesnė diafragma, tuo didesnė ryškumo zona.

diafragmapalyginimui.jpg


Židinio nuotolio įtaka ryškumo gyliui.

Ryškumo gylis taipogi priklauso nuo objektyvo židinio nuotolio.

zidinionuotolisirryskumogylis.jpg

Fotografuojant artimą objektą didelio židinio nuotolio objektyvu ryškumo zona bus labai maža net pakankamai uždarius diafragmą. Jeigu objektai yra nutolę nuo fotoaparato tokiu pat atstumu ir diafragma nesikeičia, ryškumo zona gali būti pakeista naudojant skirtingo židinio nuotolio objektyvus (arba keičiant židinio nuotolį). Kuo trumpesnis židinio nuotolis, tuo didesnė ryškumo zona. Naudojant plataus kampo (8-15 mm) objektyvus, ryškumo nustatinėti beveik nereikia, nes ryškumo zona yra labai gili.

zidinionuotolispalyginimui.jpg


Atstumo iki objekto įtaka ryškumo gyliui.

atstumasirryskumogylis.jpg

Atstumas iki fotografuojamo objekto taip pat daro įtaką ryškumo gyliui: juo arčiau fotografuojamas objektas yra prie fotoaparato, tuo mažesnė ryškumo zona.

atstumaspalyginimui.jpg


Aperture Priority režimas

Turbūt lengviausias ir greičiausias būdas keisti ryškumo gylį yra diafragmos (f) reikšmės keitimas. Tam pakaks fotoaparatą perjungti į Aperture Priority (Diafragmos prioritetas) režimą.

Diafragmos prioritetas tai pusiau automatinis režimas, kai diafragmą pasirenkame patys, o kitus parametrus priderina fotoaparatas (išlaikymas nustatomas automatiškai priklausomai nuo apšvietimo). Diafragmos prioriteto parinkimo pozicija skirtinguose fotoaparatų modeliuose žymima kitokiomis raidėmis. Pvz.: Canon, Pentax - Av (Aperture value), Sony, Fuji, Olympus, Nikon - A. (paveikslėliuose pažymėta 4 numeriu)

rezimai.jpg
 

4 Pamoka: Apšvietimo pobūdis ir krypties tipai

Mus supančius daiktus mes matome todėl, kad jie yra apšviesti. Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip kinta tas pats peizažas saulėtą dieną skirtingu paros metu. Dar didesni pakitimai bus matomi nufotografavus tą patį peizažą apsiniaukusią dieną. Šviesa daro įtaką fotoatvaizdo įtaigumui ir veikia žiūrovo nuotaiką. Ji gali būti įvairaus intensyvumo, natūralioji arba dirbtinė, kryptinga arba išsklaidyta, turinti kokį nors atspalvį arba be jo. Taip pat ji gali apšviesti objektą iš įvairių pusių. Šviesa iš priekio (frontalusis apšvietimas) panaikina daiktų faktūrą, sukuria plokščią atvaizdą. Šoninis apšvietimas, priešingai, pabrėžia formą ir faktūrą, nuotraukos spalvos tampa gilesnės, sodresnės. Fotoatvaizdo komponavimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip apšviestos įvairios kadro dalys, kur yra išsidėstę šešėliai.

light_arches1.jpg
light_arches2b.jpg


ŠVIESOS POBŪDIS

Pagal pobūdį ir krentančių spindulių kryptį šviesa skirstoma į:

1.Kryptingą šviesą. Ją sklaidžia tiesioginė saulės šviesa giedrą dieną, skaidri ir be gaubto elektros lemputė, prožektorius, tiesioginė blykstės šviesa. Toks apšvietimas padeda sukurti kontrastingą atvaizdą, gilius šešėlius, retkarčiais – blyksnius (blikus).

kryptingasviesa.jpg

Kryptinga šviesa iš priekio apšviečia tik į šviesos šaltinio pusę atkreiptas objekto dalis. Kiti paviršiai lieka šešėlyje. Dėl tokios šviesos gaunamas labai kontrastingas, „plokščias“ atvaizdas, kurį galima sušvelninti naudojant atšvaitus ir šviesos sklaidiklius (gaubtus) arba skirtingose vietose iš šonų pastatytus papildomus apšvietimo prietaisus.

2. Išsklaidyta šviesa susidaro saulei šviečiant pro debesis arba rūką, naudojant elektros lemputę matiniu paviršiumi, šviestuvą nukreiptą į sklaidantį ekraną, impulsinę lempą, nukreiptą į lubas. Toks apšvietimas tolygiai užpildo visą fotografuojamo objekto paviršių. Išsklaidytoje šviesoje beveik nesimato šešėlių ir atspindžių.

issklaidytasviesa.jpg

Išsklaidyta šviesa skleidžia pernelyg minkštą apšvietimą, todėl gaunamas nekontrastingas, blankus fotografinis atvaizdas.

3. Kryptinga išsklaidyta šviesa – tai abiejų pirmųjų šviesų derinys. Tokia šviesa turi daugiau privalumų negu kryptinga arba išsklaidyta šviesa. Šviečiant tokiai šviesai perteikiama plati tamsių atspalvių gama. Fotografiniame atvaizde dominuoja švelnūs pustoniai, gerai perteikiamos šešėlinės pusės. Tai sukuria objekto apimties įspūdį.

kryptingairisklaidytasviesa.jpg

Išsklaidytos ir kryptingos šviesų derinys išlygina kontrastingas vaizdo vietas, užpildo neapšviestas dalis. Gaunamas tinkamiausias žmogaus regėjimui atvaizdas.

APŠVIETIMO TIPAI

Dažniausiai naudojami trys apšvietimo krypties tipai:

1. Frontalusis apšvietimas - tai toks apšvietimas, kai šviesos šaltinis (saulė, lempa, blykstė) šviečia iš priekio statmenai fotografuojamai plokštumai. Kai apšvietimas iš priekio, tada pustonių intervalas gaunamas nedidelis. Gilių šešėlių nebūna. Erdvė nuotraukoje įtikinamiausiai perteikiama linijine perspektyva. Frontalusis apšvietimas riboja meninės kūrybos galimybes ir pasiteisina tik tada, kai pats fotografuojamas objektas yra įdomus ir išraiškingas. Dirbant studijoje, tiesioginis frontalusis apšvietimas paprastai naudojamas su kitais apšvietimo tipais.

IMGP5452.JPG

2. Šoninis (trijų ketvirčių) apšvietimas suteikia fotografiniam atvaizdui išraiškingumo. Šio apšvietimo ypatybės stipriausiai atsiskleidžia, kai krinta kryptingas šviesos pluoštas. Kai ryški šoninė šviesa statmena, šešėlinė nuotraukos pusė gali išeiti visiškai tamsi. Toks apšvietimas retai pasiteisina, tačiau kartais, pavyzdžiui, portretinėje fotografijoje, jį galima sušvelninti ir išlyginti naudojant atspindinčius ekranus. Tai plastiškiausias apšvietimas. Naudojant šoninę šviesą, fotoatvaizde dominuoja pusšešėliai, sukuriamas erdvės gilumo įspūdis, objekto paviršiai įgauna reljefo formą.

IMGP5450.JPG

3. Kontražūrinis apšvietimas būna, kai šviesos šaltinis yra už objekto, tiesiai priešais fotografą. Todėl pavojinga, kad tiesioginiai šviesos spinduliai, praėję pro objektyvą, nesudarytų blyksnių ir kitokių defektų.

IMGP5454.JPG

Norint to išvengti, reikia naudoti blendę (gaubtą, apsaugantį lešius nuo šviesos spindulių) arba parinkti tokį fotografavimo tašką, iš kurio fotografuojami objektai visiškai užstotų tiesioginius šviesos spindulius.

Kontražūrinis apšvietimas – tarytum įrėminimas šviesa – išryškina fotografuojamų objektų kontūrus. Toks apšvietimas sukuria didelį apšviestų vietų ir šešėlių kontrastą. Prieš fotoaparatą esantys objektai lieka neapšviesti, todėl išeina beveik juodi.

IMGP5453.JPG

Puikių rezultatų galima pasiekti kontražūrinį apšvietimą derinant su papildomais šviesos šaltiniais (pvz. blykste) arba atšvaitais. Atšvaitą nesunku pasidaryti ant fanieros užklijavus baltą popieriaus lapą arba medinį rėmą aptempus balta medžiaga. Labai intensyvus atšvaitas gali būti veidrodis.