Ant kapinių pastatyta kosmoso bazėVakarų bandymo poligonas laikomas antruoju pagal dydį ir svarbą JAV kosmodromu. Jis įrengtas prie Ramiojo vandenyno 250 km nuo Los Andželo bei užima 400 kvadratinių kilometrų plotą.
Į bandymų poligono sudėtį įeina JAV KOP Vandenbergo bazė, Point Mugo ir Point Arguelo bandymo poligonai bei vidinis poligonas – iš viso 11 starto kompleksų bei 20 starto pozicijų. Per visą Vakarų bandymų poligono eksploatavimo laiką į kosmosą iš jo sėkmingai pakilo keli šimtai raketų. Jos kilo iš visų starto kompleksų, išskyrus vieną. Nesėkmėmis pagarsėjęs kompleksas SLC-6, kuris struktūriškai priklauso Vandenbergo aviacijos bazei, vietinių gyventojų buvo pavadintas „Slick six”, ką apytikriai galima išversti „slidžioji šešiukė”.

Pirmasis kosminis skrydis iš Vakarų bandymo poligono įvyko 1959-ais metais, kai į dangų pakilo aparatas „Discovery-1″. Einant metams poligonas plėtėsi ir 1966-ais metais buvo nuspręsta jame pastatyti starto aikštelę naujai galingai raketai-nešėjai „Titan-3″.
Ši raketa-nešėja buvo skirta iškelti į orbitą karinę MOL (Manned Orbiting Laboratory) kosminę laboratoriją. Tuo metu JAV buvo populiarios dvi orbitinių stočių koncepcijos. Viena stotis, didelė, buvo planuojama moksliniams tikslams, o antra, maža, buvo skirta kariniams uždaviniams, visų pirma – žvalgybai atlikti. MOL buvo projektuojama dviviečio kosminio laivo „Gemini” pagrindu, prie jo prikonstruojant gyvenamąjį bloką. Pirmasis orbitinės stoties startas buvo užplanuotas 1968-ųjų metų pabaigai, todėl starto aikštelės statyba vyko pagreitintu tempu.

Ant kapinių pastatyta kosmoso bazė

Arti statybos vietos esančius žemės sklypus supirko vyriausybė. Šių sklypų šeimininkai visiškai neprieštaravo -žemė šiose vietose nederlinga, be to, kam būtų įdomu gyventi netoli riaumojančios starto aikštelės? 1966-ųjų m. kovo 12 d., po to, kai visi formalumai jau buvo sutvarkyti, buldozeriai pradėjo valyti plotą būsimai statybai. Šių darbų metu buvo atkastos senos čumašų genties indėnų kapinės.
Ant kapinių pastatyta kosmoso bazė
Ši nedidelė gentis jau daug amžių gyveno Kalifornijos pietuose, jos nariai medžiojo, gaudė žuvį, rinko vaisius. Tačiau po to, kai į šiuos kraštus atklydo baltieji žmonės, tarp indėnų prasidėjo epidemijos, jie ėmė palaipsniui išmirti. XX amžiaus 7-o dešimtmečio viduryje indėnai jau buvo pamiršę savo gimtąją kalbą, tačiau toliau laikėsi savo tikėjimo. Ir štai bedvasė baltojo žmogaus technika atidengė kapus… Buldozeriai į žemės paviršių iškėlė nuo laiko pabalusius žmonių kaulus.

Vos tik apie tai sužinojo indėnai, jie tiesiog užtvindė valstybines instancijas reikalavimais sustabdyti statybą. Cumašai tvirtino, kad negalima trikdyti mirusiųjų ramybės ir išniekinti šventą vietą. Tačiau indėnų argumentai vyriausybei skambėjo nepakankamai įtikinamai. Statybos darbai buvo vykdomi toliau, o čumašų genties vyriausiasis prakeikė SLC-6 kompleksą ir visus su juo susijusius projektus.

Ant kapinių pastatyta kosmoso bazėRekonstrukcija dėl daugkartinio naudojimo kosminių laivų

Iš pradžių aviacijos bazėje su šypsena buvo kalbama apie indėnų prakeiksmą. Juk dabartiniams žmonėms nedera rimtai žiūrėti į tokius senovinius prietarus. Pasirodė, kad juokas buvo ankstyvas. Paties starto komplekso statyba buvo užbaigta 1969-ųjų m. viduryje, tačiau MOL modulio, dėl kurio viskas ir buvo statoma, projektavimas užsitęsė. Pirmosios mažosios karinės orbitinės stoties skrydis iš pradžių buvo atidėtas iki 1972-ųjų m., o vėliau prezidentas Niksonas visiškai sustabdė šią ambicingą programą. Poreikio MOL orbitinėms stotims nebebuvo, nes su žvalgybinėmis užduotimis visiškai sėkmingai galėjo susidoroti žymiai pigesni automatiniai šnipinėjimo palydovai, kurie nuolat buvo tobulinami. Starto kompleksas Nr.6, kurio statybai buvo išleistas ne vienas milijardas dolerių, buvo užkonservuotas.

1984-ais metais nelemtas projektas buvo atgaivintas. Šį kartą buvo nuspręsta SLC-6 kompleksą rekonstruoti, kad iš jo galėtų kilti daugkartinio naudojimo kosminiai laivai. Vieta atrodė tiesiog ideali, nes SLC-6 iš trijų pusių supo kalnai, o iš ketvirtos pusės buvo jūra. Smalsūs gyventojai ar akylus šnipai kompleksą galėjo matyti vos kelias akimirkas, kai važiuodavo netoliese esančiu geležinkeliu.
Ant kapinių pastatyta kosmoso bazė
Greitai paaiškėjo, kad surinkti daugkartinio naudojimo kosminį laivą atviroje aplinkoje nėra galimybių, o 7-ame dešimtmetyje pastatyti statiniai šiam tikslui netinka. Buvo pastatytas 76 m aukščio judantis bokštas, kuriam įrengti buvo išleista beveik 80 milijonų dolerių vietoje iš pradžių numatytų 40 milijonų. Tačiau nemalonumai dar tik prasidėjo. Pasirodė, kad šiose vietovėse gana dažnai būna rūkas, todėl yra didelė rizika, kad gali apledėti kosminio laivo išorinis kuro bakas. Siekiant to išvengti, specialistai sukonstravo aparatą su dviem turboreaktyviniais varikliais, kurie šilto oro srautą nukreipė per difuzorių, esantį virš bako. Po to, kai jau buvo išleista 13 milijonų dolerių, išradėjai netikėtai pareiškė, kad jie nėra įsitikinę įrenginio efektyvumu ir kad šis įrenginys visiškai problemos negali išspręsti…

Problemos vis didėjo, tarsi nuo kalno riedantis sniego kamuolys. Ataskaitose apie statybos eigą yra pranešimų apie sabotažą, darbininkų vartojamus narkotikus ir alkoholinius gėrimus, 16-os valandų suvirintojų darbo dieną. Visa tai baigėsi tuo, kad statyba susidomėjo FTB. Tyrimo metu buvo nustatytas ne vienas šokiruojantis faktas – SLC-6 komplekse buvo aptikta daugiau nei 8 tūkstančiai brokuotų suvirinimo vietų, daugelis vamzdynų buvo perpjauti ar suskilinėję, o svarbūs vožtuvai – užkišti statybiniu laužu.

Neteisingai buvo suprojektuoti skysto vandenilio, kuris tekėdavo iš variklių, kai buvo atidedamas startas, šalinimo vamzdynas, o pačių kosminių laivų tvirtinimas prie starto stulpo pasirodė esąs per daug tvirtas. Specialistai įvertino, kad daugkartinio panaudojimo kosminio laivo avarijos tikimybė, startuojant iš komplekso Nr.6, yra 20%. JAV prezidentas Reiganas ir KOP vadovybė toliau reikalavo, kad būtų vykdoma SLC-6 rekonstrukcija, tačiau viskas baigėsi tuo, kad Senato sprendimu kompleksas, kurio statybai buvo išleisti 8 milijardai dolerių, vėl buvo užkonservuotas.

Nesėkmingi nuomininkai

Tačiau neilgai mechanizmai rūdijo po saulėtu Kalifornijos dangumi. 1994-ais metais „Slick six” išsinuomavo garsi kompanija „Lockheed”, kuri sugalvojo starto aikštelę panaudoti naujos „Athena” šeimos raketoms-nešėjoms paleisti į kosminę erdvę. 1995-ųjų m. rugpjūčio 15 d. iš starto komplekso Nr.6 į dangų pakilo nedidelė raketa LLV-1, kuri gabeno komercinį ryšių palydovą. Vienu metu jau atrodė, kad čumašų vyriausiojo prakeikimas jau neteko galios. Raketos startas įvyko sėkmingai, tačiau 4-ą skrydžio minutę raketa staigiai pakeitė kursą ir vėl nuskriejo atgal link Kalifornijos pakrantės. Skrydžio valdymo tarnybai neliko kitos išeities, kaip susprogdinti raketą virš Ramiojo vandenyno.

Avarijos priežasčių tyrimas leido patobulinti raketos-nešėjos konstrukciją. Naujo paleidimo iš SLC-6 užsakovu tapo NASA. 1997-ųjų m. rugpjūčio 22-ją „Lockheed” raketa-nešėja sėkmingai į orbitą iškėlė palydovą „Louis”. Tačiau praėjo 4 dienos, ir palydovas tapo nebevaldomas. Jis ėmė chaotiškai vartaliotis orbitoje, greitai išeikvojo akumAnt kapinių pastatyta kosmoso bazėuliatorių resursus. Nors buvo imtasi visų galimų priemonių stabilizuoti padėtį, rugsėjo pabaigoje palydovas įskriejo į Žemės atmosferą ir sudegė virš pietinės Atlanto vandenyno dalies.

Praėjo dar pora metų. Naujai sukurtas aerokosminis gigantas „Lockheed Martin” vėl pabandė įveikti indėnų prakeiksmą. Tačiau istorija beveik pasikartojo. 1999-ųjų m. balandžio 27 d. raketa-nešėja „Athena-2″, atrodė, jau iškėlė į orbitą komercinį palydovą, kuris buvo skirtas Žemės paviršiaus fotografavimui su didelės skiriamosios gebos foto aparatūra, kai staiga iš raketos nustojo ateiti telemetrinė informacija, o antžeminė stotis Aliaskoje taip ir nesugebėjo aptikti palydovo. Komisija, tyrusi eilinės nesėkmės priežastis, padarė išvadą, kad, greičiausiai, priekyje esantis variklio gaubtas, mažinantis oro pasipriešinimą, nesugebėjo atsiskirti nuo viršutinės pakopos, todėl palydovas nepasiekė savo orbitos.

2000-ais metais SLC-6 perėjo kito aerokosminio giganto – „Boeing” firmos – žinion. Naujieji nuomininkai norėjo pertvarkyti starto kompleksą, kad iš jo galėtų kilti galingos raketos-nešėjos „Delta-4″. Atrodo, kad ir šis planas nepasisekė. Bet kokiu atveju, naujausias kosminis laivas X-37 į labai įslaptintą misiją buvo paleistas iš Kanaveralo kyšulyje esančios starto aikštelės SLC-41. Tik po skrydžio užbaigimo kosminis laivas nusileido Vandenbergo aviacijos bazės pakilimo-tūpimo taku.