Praeities genijai aiškiai numatė dabartį. Štai įrodymaiAtkreipkite dėmesį į informaciją, kuri mus pasiekė iš amžių glūdumos:
*Dviguba DNR molekulės spiralė dvejetainiu kodu aprašyta II tūkstantmetyje prieš mūsų erą kinų knygoje „Permainų kanonas I czin”.
*Žemės spindulys yra 6310,5 km -taip teigė Babilono žyniai. Dabartiniais duomenimis spindulys yra 6371,03 km.
*Žemės amžius yra 4,32 milijardo metų. Šis skaičius minimas senojoje indų mitologijoje. Dabartinis mokslas teigia, kad Žemės amžius yra 4,5 milijardo metų.
*Erdvės dalijimą į 360 laipsnių, o laiko – į 60 minučių ir sekundžių sukūręs šumerai dar IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
*Užrašuose ant molio plokštelių aptikta matematinė išraiška, kurios reikšmė yra 195 955 200 000 000. Netgi Dekarto laikais mokslui nebuvo žinomi tokie skaičiai.

Daugelis tokių faktų visiškai nepaaiškinami, ypač atsižvelgiant į tai, koks buvo kultūros išsivystymas senajame pasaulyje. Gal „paruoštos” žinios atsirado kitais laikais ir kitokiomis sąlygomis? Ir jos buvo perduodamos kaip postulatai. Kas ir kada tai padarė?

Visiems yra žinoma, kad egzistavo įvairios slaptos draugijos, kurių nariais buvo garsūs mokslininkai, žymūs mąstytojai, politikai – tie žmonės, kurių intelekto lygis žymiai viršija vidutinį žmonių intelektą. Galima teigti, kad mūsų planetoje visada egzistavo dviejų lygių mokslas : atviras, kurį galima pavadinti „bendro naudojimo”, ir ypač įslaptintas. Manoma, kad Indijos karaliaus Ašokos įkurta „Devynių nežinomųjų bendrija” turėjo tikslą įslaptinti žmonijai pavojingas žinias, ir ši bendrija egzistavo net iki XIX amžiaus.
Praeities genijai aiškiai numatė dabartį. Štai įrodymai
Žinoma, galima paprasčiausiai nekreipti dėmesio apie šią gal ir nelabai patikimą istoriją apie bendriją, kuri jau 2 tūkstančius metų saugo ezoterines žinias. Tačiau yra ir kitų gana keistų faktų, kurie leidžia manyti, kad egzistuoja kažkoks „žinių bankas”. Kas paskatino anglų vienuolį ir filosofą Rodžerį Bekoną XIII amžiuje pareikšti, kad mokslas išras teleskopą, lėktuvą, automobilį ir telefoną? Kaip teigia šiuolaikiniai Bekono kūrybos tyrinėtojai, jam buvo žinoma apie galaktikas ir ląstelės sandarą, apie kažkokią energiją, kuri pranašesnė net už atominę…

Iš kokių šaltinių Džonatanas Sviftas sužinojo apie du Marso palydovus, kurie buvo atrasti tik po 156 metų? O namų statybos nuo stogo metodas (nesenas mūsų laikų išradimas)? Ar nepaprastos Leonardo da Vinčio idėjos, įgyvendintos tik XX amžiuje, buvo nepaprastai įžvalgus spėjimas?
1636-ais metais Sventeris parašė veikalą, kuriame buvo nagrinėjamas elektrinio telegrafo veikimo principas ir žmonių bendravimo „magnetinio spindulio” būdu!

Labai pravartu prisiminti garsiojo rašytojo Žiulio Verno knygas „Iš Žemės į Mėnulį” ir „Aplink Mėnulį”. Jose pasakojama, kad 1868-ųjų metų gruodžio mėnesį trys drąsuoliai iš Floridos salos išskrido į Mėnulį. Apskridę Žemės palydovą nedideliu atstumu nuo jo, keliautojai kosminiu laivu nusileido Ramiajame vandenyne. Lygiai po 100 metų, t.y. 1968-ais metais, tokį patį skrydį, kaip aprašyta knygose, atliko amerikiečių astronautai kosminiu laivu „Apollo 8″.

Sutapo starto vieta (Kanaveralo kyšulys Floridoje), skrydžio mėnuo (gruodis), nusileidimo vieta (Ramusis vandenynas), už 4 mylių nuo Z.Verno nurodytos vietos, „Kolumbiados” sviedinio dydis ir masė, palyginus su „Apollo 8″ nusileidimo kapsule (atitinkamai – 3,65 m ir 3,6 m, 5547 kg ir 5621 kg)!

Šis nuostabus rašytojas paskelbė 108 mokslines prognozes, iš kurių realybe tapo net 98! Kaip jis apie visa tai sužinojo? Vis tas informacijos „nutekėjimas”?.. Jeigu ne, tai kas tada? Gilintis į įvairias versijas apie senovės žinių kilmę galima skirtingai. Visų paprasčiausia – ironiškai ir skeptiškai. Tačiau ar nuo to pasaulis bus labiau suprantamas?
Praeities genijai aiškiai numatė dabartį. Štai įrodymai
Gal vis tik verta dar kartą susimąstyti apie mitus, kurie pateikia informaciją iš amžių glūdumos? Argi šie mitai neperspėja mūsų apie draudžiamus veiksmus, galimybių ribas? Vieną iš tokių ribų mūsų laikais nori peržengti fizikai, „žaisdami” su Didžiuoju hadronų kolaideriu, kuris gali sukelti visos planetos ir žmonijos katastrofą… Gal kažkas panašaus jau buvo Žemės istorijoje? Ar nevertėtų atidžiai pažiūrėti į praeitį, kad nesukluptumėm ateityje?

Mes esame informacinės visuomenės vaikai, gyvename iš karto dvejuose pasauliuose – realiame ir virtualiame. Kartais netgi painiojame juos. Mūsų sudvejinta sąmonė šiandien prikimšta naujų mitų. Televizijos ir masinių informavimo priemonių skelbiamos idėjos ir vaizdiniai – „matricos”, „perkodavimai”, „subtilieji pasauliai”, tarp mūsų gyvenantys ateiviai – visa tai tapo beveik neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Mus tarsi pratina prie tokios informacijos. Lygiai taip pat pratina prie apokaliptinių futurologų prognozių, klimatinių ir kosminių karų scenarijų ar siaubingų mutacijų – visa tai rodoma katastrofų filmuose… Jau seniai pastebėta, kad proto žaidimai yra pavojingi. Jie turi savybę materializuotis.