Spausdinti
Moksliniai eksperimentai su vaikaisPalyginti dar neseniai į bandymus su žmonėmis nebuvo žiūrima kaip į kažkokį nepaprastą įvykį, o kai kurie pamišę mokslininkai nematė nieko blogo, jeigu paeksperimentuos su savo vaikais…

1. Psichologas tyrinėja savo sūnaus reakciją į kutenimą

1933 metais psichologas Klarensas Leuba (Clarence Leuba) sumanė išsiaiškinti, kodėl mes juokiamės, kai mus kutena – dėl įgimto instinkto ar dėl to, kad matome idiotiškas šypsenas tų, kas mus kutena. Pats tinkamiausias objektas eksperimentui atlikti, kaip manė K. Leuba, yra jo paties mažametis vaikas.

Pirmiausia vardan mokslo namuose buvo uždrausta kaip nors kutentis, išskyrus jo paties atliekamus specialius kutenimo seansus. Negana to, jis kuo griežčiausiai uždraudė savo žmonai juoktis ir netgi šypsotis, kai ši prisiliesdavo prie mažylio odos. Matyt, mokslinio tyrinėjimo tema jam atrodė gana svarbi, kad reikėtų iš kūdikio atimti paprastus vaikiškus džiaugsmus.

Moksliniai eksperimentai su vaikaisIr dar. Norėdamas būti tikras, kad kūdikis nereaguoja į jo paties veido išraišką, K. Leuba pasidarė didelę kartoninę kaukę su mažytėmis skylutėmis akims. Užsidėjęs ant veido šitą košmarišką daiktą, mokslininkas kuteno tam tikras vaiko kūno dalis, pradedant pažastimis.

Viskas vyko pagal planą, kol eksperimento nesugadino K. Leubos žmona, kuri vieną kartą užsimiršo ir nusijuokė, sūpuodama ant kelių sėdintį sūnelį. Kaip į šį pasipiktinimą keliantį įvykį reagavo K. Leuba – istorija nutyli. Žinoma tik tiek, kad vėliau profesoriaus žmona labai greitai vėl pastojo, ir profesorius netrukus vykdė savo kutenimo eksperimentą su naujagime dukrele.

Šį kartą tyrimą pavyko sėkmingai užbaigti ir padaryti svarbią mokslinę išvadą: vaikai juokiasi, net jei nežino, kad taip priimta.

2. Mokslininkas, kuris išrado vakciną, užkrėtęs savo sūnų raupais

XVIII amžiaus pabaigoje anglų medikas Edvardas Dženeris (Edward Jenner) mėgino įrodyti tokią savo teoriją: jeigu žmones tyčia užkrėsime mirties nesukeliančiais karvių raupais, tai pasveikę jie bus apsaugoti nuo tikrai baisios žmonių ligos – raupų.

Šiandien tai mes žinome, kad E. Dženeris buvo teisus, bet tuo metu visa vakcinacijos teorija rėmėsi tik žmonių, kurie dirbo prie karvių ir labai retai sirgo žmogaus raupais, stebėjimais.

Visiškai suprantama, kad mokslo visuomenė į tyčinio užkrėtimo idėją žiūrėjo skeptiškai, todėl E. Dženeris nusprendė surizikuoti ir atlikti eksperimentą su savo mažamečiu sūnumi – Edvardu jaunesniuoju. Sūnaus užkrėtimo istorinis momentas buvo net įamžintas skulptūroje.

Moksliniai eksperimentai su vaikaisSkiepijimas tuomet buvo ne šiaip sau adatos dūris į atitinkamą vietą. E. Dženeris skalpeliu įpjovė berniuko ranką ir atsiradusią žaizdelę gausiai patepė pūliais, paimtais iš tikro ligonio. Kai mažylis persirgo lengva raupų forma, E. Dženeris užkrėtė jį jau tikrais, žmogaus raupais – jeigu teorija buvo teisinga, vaikas neturėjo susirgti. Vėliau tą patį eksperimentą jis atliko dar su keliais mažais berniukais – dabar jau kaimynų.

Laimei, E. Dženeris buvo teisus ir jo teorija pasitvirtino – kitaip į istoriją jis būtų įėjęs kaip beprotis mažų vaikų žudikas, o ne didvyris – vakcinos išradėjas.

3. Mokslininkas, kuris savo sūnumi patikrino, kiek yra pavojingas medūzos įgėlimas

1964 metais australų toksikologas Džekas Barnsas (Jack Barnes) tyrė, koks yra ryšys tarp nuodingosios medūzos sukeliamų nudegimų ir vadinamojo„Irukandji sindromo“ – daugybės nemalonių pojūčių, kuriuos patirdavo kai kurie australų plaukikai.

Pirmiausia Barnsas „sužvejojo“ keletą medūzų, kurios, kaip jis įtarė, turi mistinio „Irukandji sindromo“ sukėlėjų. Po to reikėjo atlikti eksperimentą arba, paprasčiau kalbant, leisti sugautoms medūzoms ką nors nudilginti. Tam buvo atrinkta „bandomųjų triušių“ grupė, į kurią įėjo vietinis gelbėtojas, pats Barnsas ir … jo devynerių metų sūnus Nikas.

Moksliniai eksperimentai su vaikaisAtlikus eksperimentą paaiškėjo, kad medūzos nuodai iš tikrųjų sukelia Irukandji sindromą, o tuo pačiu ir baisius skausmus – baisesnius nei tie, kuriuos moterys patiria gimdydamos. Praėjus 20 minučių nuo eksperimento pradžios konvulsijų traukomi visi grupės nariai greitosios pagalbos automobiliu buvo skubiai pristatyti į artimiausią ligoninę.

Laimei, visi jie pasveiko.

4. Žmogus, kuris įkalino savo sūnų tam, kad priverstų jį išmokti mirusią kalbą

1881 metais iš Lietuvos kilęs žydas Eliezeris Ben-Jehuda (Eliezer Ben-Yehuda) emigravo į Palestiną ir staiga suprato, kad visi imigravę žydai kalba skirtingomis, jam nesuprantamomis užsienio kalbomis, dėl ko jo naujagimio sūnaus apipjaustymo apeigų organizavimas sukėlė aibę problemų. Ir tada E. Ben-Jehuda nusprendė pašvęsti savo gyvenimą tam, kad žydai imtų kalbėti viena visiems bendra kalba. Apskritai kalbant, žydai tokią kalbą jau turėjo – tai ivritas, arba kitaip, hebrajų kalba, bet ja, kaip gimtąja, niekas nekalbėjo maždaug nuo trečiojo amžiaus prieš Kristų. Ji buvo vartojama tik pamaldoms.

Privilegiją tapti pirmuoju atgaivintos šnekamosios hebrajų kalbos vartotoju E. Ben-Jehuda nusprendė suteikti savo sūnui Ittamarui. Bet čia iškilo tam tikrų problemų, kadangi Senajame Testamente nebuvo tokių žodžių, kaip, pavyzdžiui, „garvežys“. Tad norint išmokyti Ittamarą to, kas vyko pasaulyje nuo pat Romos imperijos susikūrimo, teko sugalvoti daugybę naujų žodžių. Tai gali pasirodyti netgi įdomu, tačiau…

Moksliniai eksperimentai su vaikaisKadangi tuo metu buvo tik du naujojo varianto šnekamosios hebrajų kalbos vartotojai, E. Ben-Jehuda uždraudė savo sūnui bendrauti su kuo nors kitu, išskyrus save. Kai į namus ateidavo svečių, Itamarui liepdavo eiti gulti, kad jis atsitiktinai neišgirstų žodžio, pasakyto svetima kalba.

Vieną kartą E. Ben-Jehuda netikėtai užtiko savo žmoną dainuojančią vaikui rusišką dainą. Jis taip įsiuto, kad ėmė laužyti stalą (baisu ir pagalvoti, kiek naujų žodžių berniukas išgirdo šios scenos metu). Prieita iki to, kad vargšui Ittamarui buvo uždrausta klausytis net garsų, kuriuos leidžia gyvūnai.

Tačiau, reikia pripažinti, mokymas davė savo vaisių. Po kurio laiko kiti žydai ėmė leisti savo vaikus mokytis pas E. Ben-Jehudą, ir, galų gale, ivritas tapo valstybine Izraelio kalba.

5. Psichologas, kuris augino šimpanzę kaip savo vaiko brolį

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje mokslininkai vis dar negalėjo suprasti, kokia dalis žmogaus intelekto paveldima, o kokia įgyjama auklėjant. Egzistavo netgi teorija, kad kai kurie protingesni gyvūnai, tarkime, šimpanzės, nekalba, neturi gerų manierų ir moralės tiktai dėl to, kad niekas nemėgino jiems garsiai skaityti knygučių ir apskritai auginti juos kaip žmonių vaikus.

Atsirado net psichologas, kuris nusprendė atlikti namuose eksperimentą ir patikrinti šią teoriją. Tai buvo Vintropas Kelogas (Winthrop Kellogg) , kuris turėjo ką tik gimusį sūnų Donaldą. Praleisti tokią progą mokslininkas negalėjo. Kelogų šeima įsigijo šimpanzės vaikutį, vardu Gua, ir ėmė auginti jį kaip Donaldo brolį.

Siekdamas vienaip ar kitaip vertinti tarpinius eksperimento etapus, V. Kelogas sukūrė sudėtingą testavimo sistemą, pagal kurią „broliai“ kiekvieną dieną būdavo testuojami. V. Kelogas tikrindavo viską, kas įmanoma – vikrumą, atmintį, kalbos vystymąsi, paklusnumą ir t.t.

Deja, eksperimentas nedavė lauktų rezultatų. Šimpanzė taip ir liko šimpanze. O štai Donaldo vystymuisi „brolio“ įtaka pasirodė esanti visiškai netikėta – jis pradėjo elgtis kaip šimpanzė.

Kada vaikas ėmė šuoliuoti kaip beždžionė ir visus aplinkui kandžioti, eksperimentas skubiai buvo nutrauktas.